aA
Leidykla „Briedis“ pradeda leisti unikalią knygų seriją „Vilnius liepsnose“ ir pristato pirmą šios serijos knygą „Liepsnojantis Vilnius. Liudininkų prisiminimai“. Karo žinovo Gintauto Širono surinkti ir išversti pasakojimai – tai liudijimas apie juodžiausias Antrojo pasaulinio karo dienas, kai gerai pažįstamos sostinės gatvės tapo pragaru.
Vokiečių belaisviai, su ginkluota palyda vedami pro Aušros vartus. Greičiausiai fotografuota 1944 m. liepos 13 arba 14 d., nes tomis dienomis lijo, o nuotraukoje gatvės grindinys šlapias.
Vokiečių belaisviai, su ginkluota palyda vedami pro Aušros vartus. Greičiausiai fotografuota 1944 m. liepos 13 arba 14 d., nes tomis dienomis lijo, o nuotraukoje gatvės grindinys šlapias.
© Leidykla „Briedis“

1944 m. kovą A. Hitleris pasirašė įsakymą dešimtis karą pralaiminčios imperijos miestų paversti neįžengiamomis tvirtovėmis – „Fester Platz“. Į jų sąrašą pateko ir Vilnius. Tų pačių metų liepą miestui teko išgyventi visą karo siaubą. Savaitę trukę mūšiai paliko gilius randus namų sienose, tačiau dar gilesni randai liko išgyvenusiems žmonėms.

Knygoje surinkti abiejose fronto pusėse kovojusių karių prisiminimai iliustruojami gausia archyvine medžiaga: unikaliomis fotografijomis, dokumentais, kino kronikų kadrais, aeronuotraukomis ir archeologinių tyrimų rezultatais. Beviltiška gynyba ir sunkus puolimas, kruvini mūšiai siaurose senamiesčio gatvelėse, apsuptis, prasiveržimas ir belaisvių lagerio kasdienybė. Visa tai – lūpomis žmonių, praleidusių tas lemtingas dienas liepsnojančiame Vilniuje.

Skaitytojams siūlome knygos ištrauką:

Pasakoja Kolbergas, į nelaisvę patekęs Bazilijonų vienuolyno komplekse:

Perlaidojami  karių palaikai.  T. Poškos nuotr.
Perlaidojami karių palaikai. T. Poškos nuotr.
© Leidykla „Briedis“

Rytą girdėjosi tik pavieniai šūviai, vėliau dar atėjo draugai iš kitų dalinių. Laiptų viršuje pasigirdo šauksmai, įlėkė pora rankinių granatų, sutratėjo automatų salvės, bet nuostolių nepridarė. Atsargiai, pasišviesdami žibintuvėliais ir fakelais laiptais nusileido rusai.

Vienas iš karininkų mums pasakė, kad nuo dabar esame Raudonosios armijos belaisviai ir privalome atiduoti ginklus bei amuniciją. Laikrodžius taip pat reikėjo atiduoti. Šiaip raudonarmiečiai elgėsi padoriai, juk jie frontininkai. Sanitaras jiems papasakojo, kad truputį toliau yra dar vienas rūsys sužeistųjų. Jis ir kitas po ranka pakliuvęs štabo gydytojas turėjo eiti kartu. Likome be sanitaro. Tada pasirodė girti užnugario kareiviai, gurguolininkai ir kiti…

Prasidėjo baisybės, šie žmonės norėjo laikrodžių, žiedų ir degtinės, daugelis draugų buvo nužudyti, subadyti, sumušti. Gretimame rūsyje gulėjo mūsų kuopos vadas leitenantas Hofmanas. Norėdami numauti žiedą jam nupjovė pirštą. Girdėjau šauksmus. Vėliau jis mirė. Hofmanas buvo sužeistas į sprandą ir gavęs šūvį į pilvą.
[...]

Raudonarmiečiai Norėdami numauti žiedą jam nupjovė pirštą. Girdėjau šauksmus. Vėliau jis mirė.
Iš karių atsiminimų

2006 m. archeologas Tauras Poška tęsė 2005 m. pradėtus tyrimus Bazilijonų vienuolyno komplekse. Jo pietvakarinėje dalyje buvo aptiktas grupinis palaidojimas, kuriame identifikuoti 15 asmenų palaikai. Be to, suardytoje kapavietės dalyje rasti ne mažiau kaip aštuonių asmenų palaikų fragmentai. Dalis kapavietės apardyta XX a. antrojoje pusėje čia atliekant žemės kasimo darbus. Palaikai buvo sumesti į daugmaž 2,7x3,4x1,7 m dydžio duobę, galimai išmuštą bombos. Tyrimų vietoje aptikti karinių uniformų fragmentai, medicininiai įtvarai, medicininė „antis“ leido teigti, kad duobėje yra sumesti Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ligoninėje gydytų ir sovietų kariuomenės sušaudytų vokiečių karių palaikai.
[...]

Šv. Kazimiero gatve vedami vokiečių belaisviai.Kadras iš sovietinės kino kronikos. LCVA kino dokumentų skyrius.
Šv. Kazimiero gatve vedami vokiečių belaisviai.Kadras iš sovietinės kino kronikos. LCVA kino dokumentų skyrius.
© Leidykla „Briedis“

Archeologo T. Poškos iškelta versija, jog į duobę yra sumesti Antrojo pasaulinio karo pabaigoje sušaudytų karo ligoninėje gulėjusių vokiečių karių kūnai, yra visiškai įtikinanti, ypač atsižvelgiant į pastebėtus sužalojimus (šūvis į galvą ir pan.). Tokią interpretaciją paremia kapavietės pobūdis: palaikai sumesti bet kaip, nepaisant elementarios pagarbos žuvusiems. Lyg pasityčiojant tarp palaikų įmesta ir ligoninės „antelė“ – basonas. Tai liudija aiškų karių, pribaigusių ligonius bei sužeistuosius, cinizmą.
[...]

Bazilijonų vienuolyno kieme aptikti vokiečių karių palaikai buvo perlaidoti vokiečių karių kapinėse Vingio parke. Vokiečių karių kapų globos tautinės sąjungos atstovams perlaidojimui buvo perduoti devyniolikos asmenų palaikai. Taip pat perduoti greta palaikų rasti daiktai – aštuoni identifikavimo žetonai, vienas medalionas, vienas vestuvinis žiedas, vienas signetinis žiedas, dvi monetos (5 ir 10 pfenigų nominalo).“

Šiame kape rasti ir atpažinti leitenanto Hofmano palaikai buvo perlaidoti vokiečių karių kapinėse Vingio parke, o jo vardas iškaltas ant paminklinės lentos.
[...]

Kolbergas:

Kieme pirmiausia pastebėjau rusus, nes tai buvo priešai. Paruoštus kalašnikovus [tuo metu Kalašnikovo automatų dar nebuvo ginkluotėje] jie laikė nukreiptus į vokiečių belaisvius (gydytojai Vermachto uniforma, seselės, galbūt ligoninės valdytojas). Juos brutaliai tąsė ir beatodairiškai apiplėšinėjo.
Iš karių atsiminimų

Noriu pabrėžti, kad nuolat užeidavo rusai, besielgiantys taip, kaip pridera kariams. Kiek mes išbuvome ten, apačioje, dabar jau negaliu pasakyti. Po kiek laiko pasirodė civiliais drabužiais apsirengę lenkai su Raudonojo Kryžiaus raiščiais ant rankų. Jie klaikiai keikė Hitlerį ir nacius, bet elgėsi padoriai. Šie lenkai išnešė mus iš rūsio. Tik nežinau, ar visi buvome išgabenti.

Turėjau laimės būti tarp pirmųjų, nes gulėjau pačiame priekyje prie įėjimo. Didelio kiemo viduryje sustojome prie studebakerio [amerikiečių gamybos sunkvežimis], į jį stumdami ir keldami vieni kitus turėjome sulipti patys. Taip tankiai vienas šalia kito sustatytus krovinių platformoje mus ilgas valandas vežiojo po Vilnių. Turbūt nežinojo, ką su mumis daryti. Galiausiai patekome į universiteto teritoriją ir užėmėme keletą kambarių buvusioje vokiečių ligoninėje. Čia atsirado lenkų gydytojai ir seselės, dirbę ligoninėje dar vokiečių metais. Kai kurie vokiečių kariai turi būti dėkingi šiems lenkams už savo gyvybes. Jie operavo ir amputavo dieną ir naktį. Ligoninėje pirmą kartą po ilgo laiko gavome gabalą duonos ir sriubos. Labai nedaug, bet vis šis tas. Periodiškai mus prašukuodavo marodieriaujantys kariai, nors mes ir taip jau nieko neturėjome.

Knygos „Liepsnojantis Vilnius“ viršelis
Knygos „Liepsnojantis Vilnius“ viršelis
© Leidykla „Briedis“

Po kelių dienų pasirodė rusų kapitonas, greičiausiai komisaras. Jis gerai kalbėjo vokiškai, bandė užmegzti pokalbį ir klausinėjo, ar su mumis buvo tinkamai elgiamasi. Pasakiau jam, kad raudonarmiečiai mus vis dar bando apiplėšti. Jis keistai pažvelgė į mane ir išėjo. Po dviejų valandų prie durų stovėjo dviguba sargyba, ir mes pagaliau atgavome ramybę.

Galiu pasakyti, kad esu sutikęs daug rusų raudonarmiečių ir civilių, kurie su mumis elgėsi žmoniškai.

Kai pagalvoju apie vokiečių elgesį su rusų belaisviais, kuriuos mačiau savo akimis dar prieš tapdamas kareiviu!
[...]

Hinenas:

Koks naivus buvau! Tikėjausi, jog kažkas tarp trijų tūkstančių karių naktį tamsoje atsiskirs nuo savo grupės ir ieškos, kur pažadinti šlubuojantį draugą, ir dar, be to, netgi nesugebantį plaukti. Bet tuo tarpu aš ramiai užmigau su savo tikėjimu. Tikėjimu, kad mane pažadins arba kad atsibusiu pats. Tai buvo turbūt pirmas kartas mano gyvenime, kai miegojau taip ilgai, parpiau dvylika valandų be pertraukos.

Prasidėjo pirmoji nelaisvės naktis. Užsikimšusios kanalizacijos niekas netvarkė, tualetai ištisai padengti išmatomis, jei ką prispirdavo gamtinis reikalas, tas turėjo eiti į lauką. O kiekvienas naktį lauke pasirodęs uniformuotas žmogus tuojau pat būdavo nušaunamas.
Iš karių atsiminimų

Mūsų daliniams pasitraukus naktį iš liepos 12-osios į 13-ąją, pabudau iš miego ligoninės rūsyje apimtas karčios nevilties: buvau nelaisvėje. Man pabudus, aukštai pakilusios saulės šviesa jau skverbėsi į rūsį. Aplinkui nematyti nei vieno kario, negirdėti jokio šūvio. Dar nesupratau, kas įvyko. Kodėl išvis sugalvojau eiti į rūsį, taip pat nežinau. Bet pasibaisėjęs pagaliau suvokiau: ESU NELAISVĖJE. Šiandien galvoju, kad čia neapsieita be apvaizdos, jei būčiau likęs viršuje, vienaip ar kitaip būčiau žuvęs. Man pasisekė nelaimėje. Prisitvirtinau amuniciją, būtinai norėjau likti kovinės parengties. Ant sulenktos rankos laikydamas paruoštą karabiną nušlubavau laiptais aukštyn. Ties praviromis pirmojo kambario durimis aš sustojau.

Visose lovose tyliai, tyliai gulėjo sužeistieji. Niekas nedrįso ištarti nei žodžio. Mano žvilgsnis pro duris nuslydo iki lango, iškart paaiškėjo reikalas. Kieme pirmiausia pastebėjau rusus, nes tai buvo priešai. Paruoštus kalašnikovus [tuo metu Kalašnikovo automatų dar nebuvo ginkluotėje] jie laikė nukreiptus į vokiečių belaisvius (gydytojai Vermachto uniforma, seselės, galbūt ligoninės valdytojas). Juos brutaliai tąsė ir beatodairiškai apiplėšinėjo.

Leitenanto Hofmano pavardė iškalta ant paminklo Vingio parko Vokiečių karių kapinėse, G. Širono nuotr.
Leitenanto Hofmano pavardė iškalta ant paminklo Vingio parko Vokiečių karių kapinėse, G. Širono nuotr.
© Leidykla „Briedis“

Pagalvojau apie vargšes seseles ir nusistebėjau, kodėl gydytojai dėvi jų taip nekenčiamas kareiviškas kepures ir antpečius? Net nedingtelėjo mintis, jog ir pats buvau uniformuotas. Nors ir atsidūręs labai blogoje padėtyje, ilgiau delsti negalėjau. Nuskubėjau trumpuoju koridoriumi nuo rūsio laiptų iki posūkio, tada ilguoju koridoriumi iki skliautuotos perėjos. Buvau pasiryžęs pabėgti iš ligoninės ir nusigauti prie upės. Man einant pro vieną iš kambarių su paruoštu ginklu ir pirštu ant gaiduko, sužeistieji subruzdo ir ėmė šaukti:

– Ei, žioply, greitai mesk šautuvą.
Prie nedidelių vartų, vedančių į virtuvę, stovėjo kita belaisvių grupė. Šie mane taip pat pastebėjo ir sušuko:
– Tu, idiote!

Turėjau apsispręsti. Nežinojau, kas manęs laukė už pastato. Belaisviai, susigrūdę prie įėjimo, užtvėrė mane nuo sargybinių žvilgsnių. Jei koridoriuje būčiau pamatęs rusą, iškart būčiau šovęs. Pasilenkęs po truputį artinausi prie vokiečių belaisvių grupės prie vartų, savo ginklą nusviedžiau į netoliese riogsančią kaugę, nusijuosiau visus savo reikmenis, nusivilkau maskuojamą švarką ir pasilenkęs viską sumečiau į krūvą prie kitų daiktų. Nepažinau šių kareivių, nežinojau, nei iš kur jie atsirado, nei kaip ilgai čia stovi. Pirmą kartą giliau atsikvėpiau.

Nevalia prarasti budrumo. Dabar jau neliko jokių abejonių: iš tiesų patekau į rusų nelaisvę. Pirmą ketvirtį valandos neįstengiau ištarti nei žodžio, buvau praradęs amą. Grupėje susirinko apie aštuoniasdešimt suimtųjų, atskirtų nuo gydytojų, karininkų ir seselių, stovėjusių priekiniame kieme.

Suskambo įsakymas žygiuoti. Uniformuotas leitenantas šūktelėjo:
– Davaj!
Sargybiniai paragino judintis. Sunkiai galėjau paeiti, tad sušukau leitenantui:
– Mano koja sužeista!
Šis atsakė:
– Davaj, į draugas ligoninė.

Nors sargybiniai išvarydavo lietuvaites, jos vėl grįždavo ir darydavo, ką galėdamos. Kol dar turėjome atsargų, galintiems paeiti jos liepdavo išnešioti maistą ir kavą. Kai kartą įėjo rusų sargybinis, pagriebė vieną mielą seselę ir kažkur nusitempęs ją išprievartavo, aš galėjau tik žiūrėti į mano pusėn nukreiptą jo automatą.
Iš karių atsiminimų

Tuo tarpu vėl tapau laisvas, galėjau eiti į savo lovą ligoninėje. Leitenantas, su kuriuo mano nuotykiai dar nesibaigė, pagal uniformą galėjo būti lenkas arba lietuvis. Sargyboje stovėjo rusai. Įtariau, kad iki 1941 metų jis tarnavo lenkų arba lietuvių kariuomenėje. Vėliau tapo civiliu, o rusams užėjus vėl išsitraukė uniformą ir apsimetė padedąs rusams. Taip elgėsi jis tik savisaugos sumetimais. Kitu atveju išgyventi jam būtų buvę gerokai sunkiau. Neidentifikuotus kareivius rusai dažniausiai nužudydavo. Aš manau, kad tuo įsitikinti gavo progos ir partizanai, dėvintys mūsų uniformas, jei tik patekdavo į žudikų komandos rankas.

Koks likimas laukė išvestų belaisvių, taip pat kaip ir gydytojų bei seselių, nežino niekas.

Liepos 13 d. popietė Rotušės aikštėje. Vilniečiams demonstruojama belaisvių kolona.
Liepos 13 d. popietė Rotušės aikštėje. Vilniečiams demonstruojama belaisvių kolona.
© Leidykla „Briedis“

Grįžęs į ligoninę ir nenusivilkęs uniformos sėdėjau ant lovos ir spoksojau pro langą. Pievoje priešais langą gulėjo du nušauti kariai žalia policininkų apranga. Vieno jų buvo matyti sugipsuota koja. Tas vaizdas neapleido manęs keletą dienų iš eilės. Tikriausiai anksti iš ryto jį ištempė lauk ir čia pat nušovė. Aplink visą ligoninės pastatą budėjo sargybiniai, ligonių priežiūra nebeegzistavo.

Lauke netoli nuo lango stovėjo vokiški armijos sunkvežimiai. Vienas iš rusų bandė užvesti variklį, kai tuo tarpu kitas mongoliškos išvaizdos karys sunkvežimyje rastais rankiniais vargonais grojo valsą „Dunojaus bangos“. Variklis suburzgė, aš atsiklaupiau ant lovos ir žiūrėjau. Staiga pastebėjęs mane ir pažinęs desantininko kepurę mongolas supanikavo ir sušuko savo draugui:
– Greičiau važiuojam! – Jis numetė rankinius vargonus į sunkvežimį, užšoko ant laiptelio šalia kabinos, išsitraukė revolverį ir sunkvežimiui riedant be perstojo šaudė į orą. Išsišiepęs žiūrėjau į juos, todėl mongolas pagalvojo, kad viduje dar yra ginkluotų vokiečių karių ir nedrįso šaudyti į pastatą.

Pro išdaužytus ligoninės langus niekas netrukdė garsams iš apylinkės pasiekti mūsų ausis. Tiesiai priešais, už kokių poros šimtų metrų, ištisą dieną buvo girdėti didelis triukšmas. Kažkas buvo kasama, komandos viena po kitos skardeno iki pat ligoninės pastato. Nematyti nieko, tankūs medžiai ir krūmai užstojo visą vaizdą. Kas dirbo tuos darbus, taip niekada ir nesužinojau. Visą dieną iki pat vakaro ši vieta kaustė mano dėmesį. Vakare toje pusėje išgirdau šauksmą, tada šūvį, paskui daugelio žmonių šauksmus ir pistoletų-kulkosvaidžių kalenimą, galiausiai viskas nutilo. Esu tikras, kad toje vietoje sušaudė daug žmonių. Gal tai buvo gydytojai, karininkai ar belaisviai, su kuriais stovėjau rytą? Šito aš nežinau.

Taip po truputį susidariau sau vaizdą, kas mūsų laukė ateityje. Gydytojus išvedė, maisto produktai išvežti iš virtuvės. Įtampa augo akyse.

Prasidėjo pirmoji nelaisvės naktis. Užsikimšusios kanalizacijos niekas netvarkė, tualetai ištisai padengti išmatomis, jei ką prispirdavo gamtinis reikalas, tas turėjo eiti į lauką. O kiekvienas naktį lauke pasirodęs uniformuotas žmogus tuojau pat būdavo nušaunamas. Todėl ateinančią dieną sutarėme į kiemą eiti tik baltomis apatinėmis kelnėmis, kad sargybiniams nekiltų abejonių. Žinoma, ši informacija pasklido neoficialiai, apie tai mums pašnibždėjo lietuvė, anksčiau čia dirbusi sesele.

Naktis leidome sunkiai, aplinkui iš skausmo rėkė sunkiai sužeistieji. Maža to, kad niekas negydė jų žaizdų, negalėdami atsikelti jie turėdavo tuštintis po savimi. Aplinkui juos klaikiai dvokė. Jei nakčia ir užmigdavome, tai tik visiškai išsekę.

Tuo metu rusų letena dar nepasiekė mūsų maisto atsargų, jiems draudė lankytis virtuvėje. Bet šie vandalai, plėšikai ir grobstytojai ateidavo ir kankindavo sužeistuosius. Visi vertingesni daiktai jau buvo atimti.
Iš karių atsiminimų

Kitą dieną grįžo lietuvių seselės. Man atrodo, kad jų buvo trys. Viena iš jų lenkė. Aš manau, kad anksčiau ji dirbo tik dėl algos arba kaip šnipė. Dabar ji nieko daugiau neveikė, tik gąsdino sužeistuosius:
– Jus visus sušaudys.

Nors sargybiniai išvarydavo lietuvaites, jos vėl grįždavo ir darydavo, ką galėdamos. Kol dar turėjome atsargų, galintiems paeiti jos liepdavo išnešioti maistą ir kavą. Kai kartą įėjo rusų sargybinis, pagriebė vieną mielą seselę ir kažkur nusitempęs ją išprievartavo, aš galėjau tik žiūrėti į mano pusėn nukreiptą jo automatą. Ji gynėsi ir savo žvilgsniais maldavo mano pagalbos, tikėjo, kad galiu jai padėti. Deja, jai padėti aš niekuo negalėjau. Netrukus ji grįžo ir nužvelgė mane niekinamu žvilgsniu.

Kitą rytą sutikau savo draugą Hartmutą Razemaną. Jis ėjo koridoriumi priešais, bet manęs nepažino.

– Ei, Hartmutai, kas tau yra, – paklausiau. Tik tuomet pastebėjau, jog kažkas atsitikę jo akims. Viena akimi jis visiškai nematė, kita akis sunkiai sužeista metalo dulkėmis sprogus prieštankiniam sviediniui. Razemaną iš ligoninės išvežė anksčiau už mane, tik aš nepastebėjau, kada tai įvyko. Galbūt pirmiausia atrinko kelis gerai vaikštančius mūsiškius. Manęs tarp jų nebuvo. Kitą kartą pamačiau Razemaną tik po trisdešimt penkerių metų.

Bazilijonų vienuolyno (Arklių g.) kiemas, kuriame rasti belaisvių palaikai, G. Širono nuotr.
Bazilijonų vienuolyno (Arklių g.) kiemas, kuriame rasti belaisvių palaikai, G. Širono nuotr.
© Leidykla „Briedis“

Ligoninėje dirbo du virėjai, vieną ar dvi dienas šie žmonės dar ruošdavo mums maistą. Mes, vaikštantieji, norėdami visus aptarnauti, turėdavome gerokai pasistengti. Kartais aš kaulydavau virėjo papildomos porcijos, bet užsispyręs, apsirijęs storas dručkis neduodavo man net sudžiuvusios duonos kriaukšlės. Atsargų turėjome pakankamai, jų būtų užtekę ištisoms savaitėms, tik pakeisti nieko negalėjau. Jam tai dar atsirūgs! Vien kareiviškos duonos buvo prikimštas atskiras sandėliukas. Mums leisdavo tik laukti, kol dručkis „kochas“ pripils arbatos ar kavos indą, kurį vėliau nešdavome sužeistiesiems.

Tuo metu rusų letena dar nepasiekė mūsų maisto atsargų, jiems draudė lankytis virtuvėje. Bet šie vandalai, plėšikai ir grobstytojai ateidavo ir kankindavo sužeistuosius. Visi vertingesni daiktai jau buvo atimti. Bet jie – jie atimdavo iš sunkiai sužeistųjų antklodes, sužeistiesiems į pilvą nuplėšdavo tvarsčius nuo šviežiai operuotų žaizdų, išversdavo juos iš lovos tik tam, kad pažemintų. Niekas negalėjo pasipriešinti ir ką nors pakeisti, net grįžusios lietuvių seselės. Viena iš jų nuolat pasikviesdavo mane į pagalbą išgabenti mirusįjį ar užnešti arbatą į viršutinį aukštą. Šiame aukšte viskas atrodė dar graudžiau. Sužeistieji gulėjo ant žemės, jie neturėjo net lovų.

Ant grindų gulėjo ir lauko policijos kapitonas iš Vienos amputuota koja. Kapitonas pasikvietė mane.

– Drauguži, prieik, – tarė jis, – gal gali nuimti man tvarstį, žaizda taip dega.

Laikino tvarsčio, apvynioto ant jo šlaunies, niekas nekeitė jau trečia diena. Strampas dvokė, aplink žaizdą sukosi ištisas spiečius musių. Pasakiau jam, kad neturiu teisės nuimti tvarsčio, šitai gali atlikti tik gydytojas, ir pašaukiau sanitarą. Jis manęs dar paklausė:
– Drauguži, ar jie visus mus sušaudys?
– Žinoma ne, – atsakiau jam, – jie vėl atveš mūsų gydytojus.
Nusileidau į pirmą aukštą ir daugiau nedrįsau kilti į viršų. Visur šaukė: „Sanitarą!“ Nedaug trūko, kad būčiau ėmęs bliauti iš nevilties. Kitas reikalas, jei bent pats žinočiau, kas manęs laukia.