„Kyla tam tikra tendencija švelninti retoriką ir padėti Rusijai rodytis nei konflikto su Ukraina dalyve, nei jo sukėlėja, mėginant padėti agresoriui „išgelbėti savo reputaciją“. Tai tendencija, kuri verčia prisiminti medicinos diagnozę – Stokholmo sindromas, kuris pasireiškia kai kuriems pagrobtiems žmonėms ar įkaitams“, - teigiama L.Linkevičiaus straipsnyje.
Pasak ministro, ankstesni bandymai „perkrauti“ santykius, remiantis iliuzija, kad santykius su Rusija galima pradėti nuo „švaraus lapo“, baigėsi lygiai taip pat – atgijo revizionizmas ir jėgos žaidimai.
„Po viso to, kas įvyko Ukrainoje, po Krymo okupacijos, puolimo rytų Ukrainoje (jau nekalbant apie agresyvius Rusijos veiksmus Gruzijoje 2008 metais, po to sekusį Abchazijos ir Pietų Osetijos okupavimą bei karinių bazių steigimą jose), mes dar nematome ženklų Rusijoje, jos veiksmuose ar ketinimuose, pripažinti savo kaltę ar koreguoti savo elgseną“, - teigia L.Linkevičius.
Ministro tvirtinimu, tiesos monopolija, reiškiama valstybės kontroliuojamos žiniasklaidos Rusijoje, ir toliau teršia žmonių protą bei apninka širdį.
L.Linkevičius atkreipė dėmesį, kad pastaruoju metu vis dažniau girdimi raginimai „elgtis atsakingai“, „neprovokuojančiai“.
„Iš tikrųjų mes kartojame tas pačias klaidas ir neišmokome vienos svarbiausių pamokų – vėl ir vėl, ir šį šimtmetį, ir praėjusį ne ryžtingi mūsų veiksmai, o veikiau neveikimas, pusinis pasirengimas ir dalinės priemonės provokuoja Rusiją veikti. Jeigu mes pasitrauksime dabar, per kitą agresiją kur nors kitur – gal Padniestrėje – mūsų skundai neatrodys įtikinami“, – teigė ministras.
„Tėra tik viena išeitis – plėsti sankcijas, taikant jas tiems, kurie priima sprendimus Rusijoje ir todėl turi atsakyti už padėtį regione. Sektorinių sankcijų galimybės toli gražu neišnaudotos: pavyzdžiui, dar galima Rusijai tiekti ginklus. Labai svarbu toliau teikti paramą – finansinę, politinę ir karinę – Ukrainos Vyriausybei“, - rašo ministras.
Jis pabrėžė, kad Ukraina kovoja su išorės priešu už savo pasirinkimą.
„Ukraina patiria išorinę agresiją (ne kokią nors vidaus krizę) ir kaunasi už europinį pasirinkimą, kurį jau padarė. Štai kodėl tai nėra tik jų reikalas. Iracionali save naikinanti Rusijos politika liausis tik tada, kai mes būsime vieningi. Kiek gi reikia žadintuvo skambučių, kad mes tikrai pabustume? Turime pasirinkti – ar mes su terorizmu, ar su civilizuotu pasauliu? ES atsakymas į šį klausimą šiuo metu nėra aiškus“, - baigia savo komentarą L.Linkevičius.
