Dėl šios priežasties, matydami kuriuo keliu eina visa Europos Sąjunga, turime teisingai išdėstyti prioritetus ir atsisakyti vienadienių energetinių utopijų.
ES sanglaudos strategija 2014 – 2020 metais kelia pagrindinį tikslą užtikrinti ekonominį augimą, užimtumą bei tolygų regioninį vystymąsi. Šioje finansinėje perspektyvoje pagrindinis dėmesys daugelio šalių narių energetikos sektoriuose bus skiriamas decentralizuotai elektros energijos gamybai, atsinaujinančių išteklių naudojimui šildyme, efektyvios bei atsinaujinančios energijos panaudojimui viešuosiuose bei gyvenamuosiuose pastatuose, komerciniuose objektuose.
Dar 2007 metais ES lyderiai įsipareigojo Europą transformuoti į efektyviai elektros energiją naudojančią, mažai anglies dvideginio išmetančią (low-carbon) ekonomiką. Buvo iškelti keli esminiai siekiai, kurie yra geriau žinomi kaip „20-20-20“ tikslai: 20 procentų sumažinti anglies dioksido išmetimą, 20 % elektros energijos gaminti iš atsinaujinančių elektros energijos šaltinių, taip pat 20 procentų pagerinti energijos naudojimo efektyvumą.
Nors planuojama, jog tik daliai valstybių narių iki 2020 metų pavyks realizuoti šiuos siekus, tačiau, nepaisant to, ES tvirtai žengia atsinaujinančios energetikos keliu ir formuoja vis naujus tikslus iki pat 2030 metų. Kliūtys kyla, siekiant užtikrinti, jog tikslai būtų privalomi visoms šalims, kadangi galingas lobizmas vis dar verčia kai kurias valstybes pasilikti prie iškastinio kuro naudojimo elektros energijos gamyboje. Tačiau tai yra visiškai neperspektyvu. Todėl artimiausiu metu šie tikslai, priėmus sprendimą ES lyderiams, turėtų tapti privalomais, o tai būtų dar stipresnis postūmis link atsinaujinančios energetikos.
Šiame kontekste Lietuvai 2014-2020 metų laikotarpiu atsiranda unikali galimybė persitvarkyti savo šilumos ūkį didžiuosiuose miestuose, taip pat užsitikrinti nepriklausomą elektros energijos generavimą. Tačiau kyla bėdų, pasirenkant kokiais būdais to siekiame.
Galima tvirtai pasakyti, jog vis dar aktyviai aptarinėjamas Visagino atominės elektrinės projektas negali būti sėkmingas, jei strateginiai partneriai nedalyvauja šiame procese, kadangi Lietuva nepajėgi viena prisiimti finansinės naštos. O ir pati branduolinė energetika be valdžios investicijų egzistuoti negali. Kitaip tariant, be valstybės paramos branduolinės energetikos (priešingai nei atsinaujinančios energetikos) projektai yra neatsiperkantys. Be technologinio proveržio atominėje energetikoje, kuris leistų turėti mažesnės galios, pigesnius reaktorius, mes negalime prisiimti gigantiškos atominės elektrinės statymo, jos eksplotavimo bei uždarymo naštos.
Finansiniu atžvilgiu atsinaujinanti energetikos šaltiniai yra daug efektyvesni – gavę paramą jie atsiperka per trumpą laiką ir vėliau gamina pigią elektros energiją. Juolab, kad ir technologijos pinga ne dienomis, o valandomis. Parėmus investicijomis saulės ar vėjo energetikos plėtrą, vėliau ji gamins labai pigią elektros energiją. Todėl reikia racionaliai įvertinti savo galimybes ir nedaryti klaidos perinvestuojant į infrastruktūrą ar neatsiperkančius energetikos projektus, naštą užkraunant ant vartotojų pečių. Pasiekus reikiamą mastą, atsinaujinanti energetika (tiek vėjo, tiek saulės) yra pigesnis bei perspektyvesnis elektros energijos generavimo šaltinis.
Daugiabučių renovacijos projektai Lietuvoje įgauna naują pagreitį. Džiaugiuosi, kad pagrinde socialdemokratams dar būnant opozicijoje sukurtą savivaldybių dalyvavimo modelį prie kurio rengimo ir man asmeniškai teko nemažai prisidėti. Lietuvoje renovuojama didžioji dalis gyvenamųjų namų. Jau dabar statybininkai dirba 740 namų, dar 2600 daugiabučių pasirašyti ir suderinti investiciniai projektai. Procesai sėkmingai juda ten, kur juos asmeniškai prižiūri merai ir tada apatinės grandys savivaldybėje priverstos uoliau dalyvauti renovacijos procesuose. Prie pirmaujančių savivaldybių priskirti Molėtai, Ignalina, Kelmė, Mažeikiai.
Apmaudu, kad renovacija tinkamai neįsibėgėjo didmiesčiuose, kur yra daugiausia kiaurų daugiabučių. Blogiausia padėtis yra Klaipėdoje, šiame mieste pagal savivaldybių modelį niekas nevyksta. Ne geresnė padėtis yra Vilniuje, čia pasigendama asmeninės mero Zuoko iniciatyvos. Vangumu pasižymi ir Kauno miesto meras Kupčinskas, Kauno miesto savivaldybė neturi nei aiškios pozicijos nei vykdo tinkamą priežiūrą renovacijos procesuose.
Renovacijos procesus stabdo ir kvalifikuotų statybininkų trūkumas Lietuvoje. Krizės metais dauguma jų emigravo į Skandinaviją, Vokietiją ar Didžiąją Britaniją. Statybinės organizacijos blaškosi viena iš kitos viliodamos darbuotojus. Todėl panašu, kad be Lenkijos, Ukrainos kvalifikuotos darbo jėgos neišsiversime. Tačiau tai turėtų būti rimtas signalas darbo biržoms, perkvalifikavimo, mokymo tarnyboms aktyviau ruošti šios kategorijos specialistus.
Jau dabar 22-se Lietuvos savivaldybėse pereita prie biokuro, 16-ka savivaldybių naudoja tiek biokurą, tiek gamtinės dujas, didžiuosiuose miestuose pvz. Kaune ateinančiais metais 70 proc. šilumos taip pat bus gaminama iš biokuro.
Atsinaujinančios energetikos ir energetinio efektyvumo vartojimo keliu žengia visa Europa, šiuo keliu žengia ir Lietuva. Mūsų energetiškai švaistūniški daugiabučiai yra svarbus energijos taupymo šaltinis.
Šiuo metu senos statybos kiauruose ir labai kiauruose daugiabučiuose gyvena apie 80 proc. gyventojų ar 1 mln. 600 tūkst. gyventojų. Jų išlaidos už šilumą sudaro iki ketvirtadalio šių piliečių gaunamų pajamų, kai ES vidurkis yra 6,8 proc. Kai Lietuvoje neliks energiškai neefektyvių gyvenamųjų namų, kai gyventojai nepatirs energetinio skurdo, tada ateis laikas pridėtinės vertės mokesčio (PMV) suvienodinimui už šilumą.
