Sudanietis išgyveno pilietinį karą, nusinešusį beveik pusę milijono žmonių gyvybių. Iš karo draskomos tėvynės Karimas išvyko prieš keturis mėnesius ir iki šiol laukia tos dienos, kai sėkmingai kirs sieną ir atsidurs išsvajotoje Anglijoje.
Tokių, kaip Karimas, nelegaliai atvykusių į Prancūzijos Kalė uostamiestį, su tikslu atsidurti kitoje Lamanšo sąsiaurio pusėje, – daugiau nei 2 000. Visi jie – pabėgėliai iš Afrikos arba Artimųjų Rytų. Sudaniečių stovykloje, kurioje glaudžiasi Karimas, – iš viso apie 250 nelegalių imigrantų, kurių daugelis atvyko iš pilietinio karo kamuojamo Darfūro regiono. Sudaniečiai į savo įkurtą stovyklą įsileidžia tik tautiečius.
„Norime išlaikyti savo kultūrą, papročius ir gyvenimo būdą“, - tvirtina jie. Be šios stovyklos, Prancūzijos mieste per pastaruosius šešis mėnesius įsikūrė dar trys gerokai didesnės pabėgėlių gūžtos.
Vilioja socialinės gerovės Jungtinėje Karalystėje burbulas
Greta greitkelio į Kalė uostą įsikūrusios 4 pabėgėlių stovyklos. Tvoromis aptvertoje teritorijoje, pro metaliniuose užtvaruose žiojėjančias skyles, atstojančias vartus, nuolat zuja daugiatautės stovyklos gyventojai – Sudano, Eritrėjos, Somalio, Irako, Pakistano ir kitų Afrikos bei Artimųjų Rytų valstybių piliečiai.
Ši daugiatautė stovykla, lyginant su sudaniečių stovyklaviete, yra gerokai didesnė – joje glaudžiasi virš 500 nelegalių imigrantų. Ši pabėgėlių gyvenvietė kur kas vargingesnė bei joje, priešingai nei sudaniečių gyvenvietėje, apsistojusios ir moterys.
Kelis mėnesius pabėgėlių stovykloje gyvenantys eritrėjiečiai Ali bei Abu Džabal kaip ir kiti nelegalai kiekvieną dieną bando patekti į Jungtinę Karalystę, kabindamiesi ant krovininių vilkikų tentų, ar mėgindami pasislėpti sunkvežimių priekabose. Dėl griežtos Lamanšo tuneliu vežamų transporto priemonių patikros, nelegalūs imigrantai savo laimę bando tik plaukdami uosto keltais.
Paklausti, kodėl jie taip veržiasi į Jungtinę Karalystę, užuot bandę įsitvirtinti Prancūzijoje, pabėgėliai tvirtino, jog Anglija – jų svajonių šalis. Sudanietis Karimas pagrindine priežastimi nurodė norą įsikurti geresnėje ir taikesnėje vietoje, o Prancūzija esą tokia neatrodo. O anot eritrėjiečio Ali, Prancūzijoje, jie palikti likimo valiai.
Pabėgėliai biurokratija garsėjančioje Prancūzijoje kreipęsi pagalbos dėl būsto ir pašalpų turi laukti bent 8 mėnesius. Kaip gyventi iki tol nelegalai turi galvoti patys. Eritrėjietis teigė turintis draugų anapus Lamanšo sąsiaurio, kurie jam pasakojo, jog situacija Anglijoje geresnė ir ten esą imigrantams suteikiamos žymiai geresnės gyvenimo sąlygos. Ali teigė, jog atsidūręs Didžiojoje Britanijoje, jis ketina studijuoti universitete.
Panašu, jog pabėgėliai turi savo šalių reitingą. Pasak Muhamedo, prasčiausia gyventi Italijoje – čia afrikiečiai esą jaučiasi vergais ir benamiais. Prancūzija – it laikinas prieglobstis vertinama geriau už Italiją, tačiau ir čia nelegalūs imigrantai jaučiasi apleisti. O Jungtinė Karalystė, Kalė mieste apsistojusių nelegalių imigrantų įsivaizdavimu, pasižymi palankiausiomis sąlygomis įsikurti atvykėliams. Jungtinė Karalystė afrikiečiams – svajonių šalis, kurioje teka įsivaizduojamos medaus ir pieno upės.
Daugeliui Afrikos šalių gyventojų sudarytas klaidingas įspūdis dėl neišsemiamų Jungtinės Karalystės socialinės gerovės ir įsidarbinimo galimybių. Nelegalūs imigrantai išsiduoda, jog juos vilioja galimybė įsitvirtinti šalyje neturint jokio asmens dokumento. Britų salyne įsigaliojusi tvarka, jog tapus nuolatiniu gyventoju Jungtinėje Karalystėje nereikia asmens tapatybės (ID) kortelių (tiesa, ID korteles privalo turėti visi į Jungtinę Karalystę atvykę ne Europos Sąjungos šalių piliečiai, norintys gauti leidimą gyventi Jungtinėje Karalystėje).
Pabėgėliai – lietuvių sunkvežimių priekabose?
Nei policininkai, nei vietiniai prancūzai apie pabėgėlių stovyklas nesideda žiną tiek daug, kiek sunkvežimių vairuotojai. Vairuotoju dirbantis lietuvis pasakojo gavęs ne vieną pasiūlymą dėl nelegalių pervežimų. „Iki Prancūzijos pabėgėlius dažniausiai atveža lenkai arba rumunai. O nuo Prancūzijos ir nemažai lietuvių siūlo tokias paslaugas. Už vieną pervežimą gali užsidirbti nuo 300 iki 1200 svarų. Žinoma, jei nepakliūsi policijai. Jei nepasiseks, gali gauti baudą – 2000 svarų už žmogų ir draudimą 5 metus įvykti į šalį“, - pasakojo lietuvis.
Vienam lenkų vairuotojui pavyko užfiksuoti, kaip nelegalai bando patekti į Angliją lietuvio vairuoto krovininio vilkiko vidų. Vyras sunkvežimio viduje rado net tris pasislėpusius afrikiečius.
Nors ir įkurtos strategiškai palankiose vietose – netoli miesto centro bei uosto, pabėgėlių įkurtos stovyklos gerai užmaskuotos: viena slepiasi už degalinės, kitą gali rasti už namelių ant ratų salono, trečia – laukymėje, greta automobilių remonto įmonės, o ketvirtoji stūkso dūmijančios gamyklos pašonėje. Apie stovyklas iš tolo byloja tik rūkstantys dūmai ir ant medžių padžiauti drabužiai. Apie netoliese esančias pabėgėlių gyvenvietes liudija ir netoliese budintys policijos ekipažai.
Greta sudaniečių stovyklos esančio namelių ant ratų pardavimo punkto „Calais Caravanes“ darbuotojas visiškai nesijaudina dėl pašonėje įsikūrusių nelegalių imigrantų kaimynystės – prancūzas pardavėjas šypsodamasis tikino nejaučiąs jokio streso ar nepatogumų.
Naudoja išmaniuosius telefonus ir prausiasi lietaus vandeniu
Dar tik priėjęs pabėgėlių stovyklą, jau gali užuosti deginamos plastmasės ir padangų kvapą. Tačiau įsmukęs į stovyklą pajunti, kaip iš palapinių dvelkia ant ugnies kepamos žuvies ar verdamos kavos kvapas. Nors pabėgėliai guodžiasi, jog juos slegia sunki kasdienybė: badas, skurdas ir pamintos teisės, tačiau matytas vaizdas kelia abejones: jie gyvena apynaujėse palapinėse, rengiasi švariais drabužiais, draugams rašo žinutes išmaniaisiais telefonais. Greta stovyklos guli dviračiai. Nelegalūs imigrantai pasirodė prisižiūrintys – švarūs ir tvarkingi – tačiau patys teigė besiprausiantys tik lietaus vandeniu.
Gyvenimas čia vyksta tarsi nebyliojo filmo sulėtintame kadre – niekas niekur neskuba: vieni slankioja atsiskyrę, kiti – susibūrę į grupeles mįslingai stoviniuoja ir ištempę ausis bei išplėtę akis kažko žvalgosi. Treti neskubėdami iš kažkur tempia neaiškios paskirties lakštus, vamzdžius, kopėčias ar bet kokias kitas statybines medžiagas, galinčias praversti „būsto“ remontui. Pabėgėliai ramūs ir nepiktybiški – nors daugelis jų nekalba angliškai, atklydėlius pasitinka draugiškai, net pasiūlo kavos, kurią verda milžiniškame puode ant laužo.
Patys stovyklos gyventojai gyvenimą Prancūzijos mieste piešia juodomis spalvomis. „Mus visi pamiršo, Prancūzijos valdžia nesirūpina, policija nuolat persekioja, nė iš šio nė iš to muša“, - guodėsi pabėgėliai.
Vienintelė labdaros organizacija, padedanti nelegaliems imigrantams, „Salam“ tiekia maistą nemokamai sykį per dieną. Norintys gauti porciją maisto iki maitinimo vietos kasdien pėdina apie 45 minutes. Prie dalijamo maisto driekiasi ilgos alkanų imigrantų eilės. „Būna, kad eilėje tenka stovėti valandą, o po to sužinai, jog visas maistas pasibaigė, tad ir tu, ir tavo draugai tądien liks nevalgę. Nieko kita nelieka, kaip pėdinti gurgiančiu pilvu atgal į stovyklą. Gerai, kad Kalė miesto parduotuvėse yra vadinamieji „maisto bankai“ – tai konteineriai, į kuriuos žmonės gali aukoti maisto produktus. Šiuo maistu mes dažniausiai ir maitinamės,“ – pasakojo stovyklos gyventojas iš Sudano Muhamedas.
Apsilankius sudaniečių stovykloje sunku nuspręsti, ar čia įsikūrę gyventojai labiau linkę dejuoti dėl tariamai blogo gyvenimo Prancūzijoje ir nėra labai nuoširdūs bendraudami su europiečiais, ar vis dėl to jų gyvenimo sąlygos yra tokios pragariškos, kaip jie pasakoja.
Eritrėjiečio Abu Džabal teigimu, į Jungtinę Karalystę nelegaliai pasiseka prasmukti vienam žmogui iš šimto. Remiantis šiuo teiginiu, nesunku paskaičiuoti, jog iš šiuo metu Kalė mieste esančių 2 000 nelegalių imigrantų į Jungtinę Karalystę galės patekti tik 20 laimingųjų.
Kol kas pabėgėliai gali gyventi palapinėse: juos ligi šiol lepino palyginti šiltas ruduo. Tačiau orams bjūrant stovyklos gyventojai baiminasi artėjančios žiemos. Jau dabar dalis palapinių apsemtos. Tiesa, apie ateities planus pabėgėliai negalvoja. Jie gyvena šia diena. Ne vieno jų lūpomis skambėjo frazė: „Galbūt jau rytoj pavyks atsidurti Anglijoje“.
