„Iš pradžių Norvegijoje pakankamai sudėtingai sekėsi, buvo ir ašarų, visko. Atvažiavome ne į anglakalbę šalį. Buvo kalbos barjeras, nes prieš išvažiuodama norvegiškai nesimokiau, sprendimą palikti Lietuvą priėmiau gana staigiai“, – pasakojo moteris.
Ieškodama draugų ir bendraminčių ji Norvegijoje iš karto susirado lietuvių bendruomenę. Ten pastebėjo skelbimą, kad lituanistinė mokykla ieško mokytojos ir pasisiūlė pabandyti, nors Lietuvoje niekada nedirbo pagal specialybę.
„Mano išsilavinimas – pedagoginis, bet Lietuvoje niekada neteko mokytojauti. Dirbau banke, Šilutės savivaldybėje, o pagal specialybę tik Norvegijoje“, – juokėsi DELFI pašnekovė.
Dar viena paskata imtis mokytojos darbo buvo dukra. Kai prieš pora metų išvyko į Norvegiją, jai buvo vos šešeri. Gintarei norėjosi, kad mergaitė greičiau susirasti draugų, galėtų sava kalba pasikalbėti su kitų lietuvių vaikais.
Nesuprato, kodėl norvegai nenori nuomoti būsto
„Emigruojantys žmonės, kurie turi vaikų, tikriausiai labiausiai jaudinasi ne dėl savęs, nes suaugęs žmogus gali išgyventi bet kokiomis sąlygomis – geresnėmis ar blogesnėmis. Man taip pat neramiausia buvo dėl dukters“, – pripažino DELFI pašnekovė.
Tačiau buvo ir tokių sunkumų, kurių nesitikėjo. Pavyzdžiui, kai reikėjo susirasti, kur gyventi. Porai mėnesių gyvenamąjį plotą suteikė pažįstami, bet už jį vis viena reikėjo mokėti. Vėliau šiaip ne taip pavyko išsinuomoti būstą miestelyje šalia Oslo.
„Nežinau, kaip kitose šalyse, bet Norvegijoje naujai atvykusiam žmogui tikrai sunku susirasti gyvenamąjį plotą, kai nieko nepažįsti, nieko nežinai ir niekas negali už tave laiduoti. Kiek pastebėjau, norvegai baiminasi nepažįstamų, nenori įsileisti į savo namus. Jie labai atsargūs. Dėl to turėjome streso: į kuriuos tik nuomojamus būstus eidavome, visur išgirsdavome „Ne“ ir nesuprasdavom, kodėl, nes Lietuvoje, atrodo, normalius darbus dirbome ir panašių problemų nebuvome patyrę“, – dalijosi G. Vaitiekutė.
Vietiniai šeimai nesakydavo tiesiai, kodėl nenori nuomoti būsto. Apsiribodavo formaliu: „Šį kartą jūsų nepasirinkome“. Gintarės nuomone, taip yra ir dėl to, kad jie tikrai turi iš ko pasirinkti, „į butą konkursas kaip į kokį universitetą, nes migracija į šalį didelė, ateina daug būsto ieškančių žmonių“.
„Žinoma, pirmenybė – norvegams. Jei ateis vietinis ir užsienietis, pastarajam nebus šansų“, – įsitikinusi lietuvė.
Išginė ne maisto stygius, o emocinis badas
Paklausta, ar per dvejus metus pritapo Norvegijoje, į Švietimo ir mokslo ministerijos seminarą lituanistinių mokyklų mokytojams atvykusi mokytoja pripažino, kad geriau sekėsi jos dukrai. „Man pakankamai sunku. Niekada negalvojau, kad esu didžiulė patriotė, tačiau Lietuvoje ir kapinėse jaučiuosi smagiau, negu ten dideliame prekybos centre. Kad ir kaip būtų, čia viskas sava“, – neslepia DELFI pašnekovė.
Gintarė mano, kad yra sėslus žmogus. Tačiau išvykti nusprendė ne tik dėl permainų asmeniniame gyvenime.
„Ketvirtus metus dirbau Šilutės savivaldybėje, sekėsi neblogai, gaudavau lietuvišką atlyginimą. Žinoma, negalėjau sau labai daug leisti, nors pragyvenimui kaip ir pakako. Tačiau toks jausmas, kad sukiesi siaurame kasdienių rūpesčių rate be vilties iš jo ištrūkti. Ne tai, kad maisto trūksta, bet kažkoks emocinis badas“, – tuometinę būseną atkuria moteris.
Sprendimą išvykti ji prilygina išsiveržimui iš užburto rato, tačiau paklausta, ar Norvegija pateisino lūkesčius, pripažįsta, kad tik iš dalies: „Supratau, kad visur žmonės panašūs ir panašiomis problemomis gyvena. Norvegijoje gali daugiau uždirbti, bet sąlygiškai daugiau ir išleidi“.
„Žinoma, mes galime keliauti, kai mums to norisi. Dėl to Norvegijoje geriau, nei Lietuvoje. Išvykę galime sau daugiau leisti, tačiau nėra taip, kad atsidėjome pinigų tiek, kad galėtume grįžti ir Lietuvoje be rūpesčių gyventi. Su tokia mintimi ir buvo vykta į Norvegiją, o ne visam laikui“, – pabrėžė Gintarė.
Palengvėjo, kai pramoko norvegiškai
Moteris nesuplanavusi, kiek dar gyvens svetur, tačiau po dvejų metų Norvegijoje gali sakyti, kad viskas vyksta lėčiau, nei tikėjosi.
„Tiesa, galiu pasidžiaugti tuo, kad po truputį „ateina“ kalba. Reikia tam tikrą laiką pagyventi šalyje, kad pradėtum „girdėti“, kas ką sako ir tuo pačiu vis geriau suprastum tuos žmones. Angliškai gali su visais puikiausiai susikalbėti, bet norisi būti visiškai visaverčiu žmogumi.
Norvegiškai Gintarės dukra geriau moka už mamą. Tačiau namuose šeima stengiasi kalbėti taisyklinga lietuvių kalba.
Tarp Lietuvos ir Norvegijos švietimo sistemų lituanistinės mokyklos mokytoja mato nemažai skirtumų. Regimiausias, kad vaikai metais anksčiau pradeda lankyti mokyklą.
Bijo, kad „Barnevernet“ neatimtų vaikų
Paklausta, ką mano apie Lietuvoje prieštaringai vertinamą Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnybą „Barnevernet“, G. Vaitiekutė sakė, kad visi užsieniečiai, visi Norvegijoje gyvenantys emigrantai bijo, kad tarnyba neatimtų vaikų.
„Tikrai, žmonės yra įbauginti ir aš pati prisibijau kartais, nes mano mergaitė yra jautresnė, būna, mokykloje kartais paverkia. Kartais net nežinau, ką daryti, kaip tai priims mokytoja, juk gali apskųsti tam „Barnevernet“, kad vaikui kažkas ne taip. Norvegai įtariai žiūri į vaiko jautrumą, kuris traktuojamas vos ne kaip negerovė. Tačiau mes, lietuviai, tiesiog esame jautresnės sielos žmonės“, – mano Gintarė.
Pasak pašnekovės, neseniai viena lituanistinės mokyklos mokytoja taip pat buvo įdarbinta Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnyboje „Barnevernet“. „Galvoju, koks tikslas įdarbinti emigrantus į tokias struktūras? Su ja truputį kalbėjau, tai sakė, kad nėra labai malonus darbas. Dėl tų vaikų paiminėjimų Norvegija linksniuojama ir ES. Turiu draugų iš Rumunijos, Palestinos, kaimynų, draugų ir visi panašią įtampą jaučia, kad gali kažkas atsitikti su jų vaikais“, – kalbėjo mokytoja.
Pasak lietuvės, naujai atvažiavusieji į Norvegiją glaudžiasi pas atvykusius anksčiau, vieni kitiems padeda. „Ir mūsiškiai taip daro, tuose pačiuose namuose galbūt gyvena ne viena bet kelios šeimos. Tai pamatę norvegai jau baksnoja pirštu, kad atsargiai, gali būti blogai“, – dalijosi moteris.
Kai situacija tokia, ir ji dėl dukters negali atsipalaiduoti: „Vis galvoji, kas ką pamanys, ar viskas bus gerai. Todėl labiausiai pasiilgstu Lietuvoje likusio ramaus gyvenimo, kad čia savo vaiką gali auginti ir auklėti, kaip tau pačiam atrodo. Nesakau, kad pateisinamas vaiko skriaudimas, tačiau Norvegijoje valstybė tau kaip ir primeta, kaip turėtum auginti savo atžalą“, – mano lietuvė.
Pradėjo nuo prasčiausių darbų
Norvegijoje ji pastebi ir gerų dalykų. Visų pirma demokratišką paprastų norvegų požiūrį į vaikus. Jiems daug visko leidžiama, daug laiko kartu būnama gamtoje. „Jei vaikas nukrito, susipurvino, niekas nieko nesako. Mums, lietuviams iš pradžių tai atrodo keista, nes vos susitepusį prausi, keiti drabužius. Ten ne. Vaikas gali būti išsimurzinęs, svarbu drabužių turėti, kad mokykloje galėtų pasikeisti. Kuo mažesnis vaikais, tuo daugiau drabužių“, – juokėsi Gintarė.
Paklausta, dėl ko svetimoje šalyje vis dar tenka paverkti, lituanistinės mokyklos mokytoja minėjo paprastus, žmogiškus dalykus. Kartais pasijaučia vieniša, nesuprasta, atskirta. „Nelengva ir todėl, kad iš tiesų niekam neįdomu, nei kas tu esi, ką čia veiki, kuo buvai. Tu esi niekas. Turi pradėti nuo paprasčiausių darbų, kurių norvegai nedirba – tik emigrantai“, – sakė DELFI pašnekovė
Atvykusi į Norvegiją ji, kaip ir dauguma lietuvių, pradėjau nuo viešbučio kambarių tvarkytojos darbo. Prisimena, kad visai neblogai sekėsi. Lengva nebuvo, tačiau, kaip ir dauguma lietuvių, pelnė darbdavių pasitikėjimą. Viešbutyje prie oro uosto dirbo pusmetį. Į kitą darbą išėjo, kai vietą administracijoje pasiūlė Norvegijoje statybų bendrovę įkūrę lietuviai. Darbas, kurį dirba dabar, Gintarei trečias, tačiau be mokytojavimo šeštadieninėje lietuvių mokykloje ji jau neįsivaizduoja savęs Norvegijoje.
