Net ir užkietėjusiam nusikaltėliui šis žodis yra šventas – gal būt dėl to, kad tai vienintelė užuovėja, vienintelis žmogus, kuris dažniausiai myli besąlygiškai. Net ir žmogžudį. Motinos glėbyje išgyvenama tai, kas vadinama dieviškąja, pasiaukojamąja meile, nesiekiančia jokios naudos, neturinčios jokių tikslų, išskyrus norą mylėti…
Ir turbūt tik visiškai degradavęs ar nelaimingas žmogus savo mamai nebejaučia jokių jausmų. Netgi vaikų namų auklėtiniai, kai jų aplankyti ateina jų alkoholikės mamos, bėga pasitikti ir apsikabinę prašo, kad vestųsi namo…
II
Kita simbolinė asociacija, iškylanti galvoje kalbant apie Motinos dieną, tai Motinos-Žemės alegorija. Nemažai Pasaulio sukūrimo sakmių yra paremti mitu, kad Dievas yra Tėvas, o Motina – Žemė. Taigi, galima daryti tokią prielaidą, kad archetipinėje mūsų sąmonėje – Motina ir Žemė yra kažkuo panašūs, tapatūs reiškiniai. Kaip mes gerbiame Žemę, rūpinamės ja, taip mes mylime ir Mamą. Ir atvirkščiai…
Galbūt pagrindinis aspektas, kurį mes nesąmoningai nuryjame su pirmais Motinos pieno lašais yra pagarba moteriai, gimdyvei, tuo pačiu ir pagarba mus maitinančiai Žemei. Jei esi maitinamas dirbtiniais mišinėliais ar mama neturi vaikui laiko, tai ir tos pagarbos aišku lieka mažėliau. Sovietinė sistema tą puikiai žinojo, ir stengėsi, kad moterys kuo anksčiau vestų vaikus prie dirbtinio, lopšelinio gyvenimo… Tuo būdu, matyt, buvo siekiama sukurti mankurtų (degeneratų) visuomenę, neturinčią pagarbos savo Motinai, savo Žemei, Tėvynei. Tokius žmones lengva valdyti, jie nesipriešina okupacijai ir yra labai patogūs vergvaldiniam ūkiui vystyti…
III
Filosofai, mistikai Motiną vadina vartais į pasaulį, o Motinos įsčios yra tarsi Dievo durys, pro kurias Šiapus įleidžiama iš Anapus ateinanti gyvastis. Pro panašią angą (šviesos tunelį) vėliau išeiname, susiliedami su Viešpačiu ar grįždami į Jo įsčias… Todėl požiūris į Mamą, į Motinystę yra labai šventas, pagarbus ir svarbus.
Ne veltui šėtonas bando šią sakralią erdvę suniekinti, pažeminti – pvz., vienu labai populiariu rusišku keiksmažodžiu, prasidedančiu “j” raide. Šėtonas žino - jeigu žmogus ims niekinti savo mamą, tai jis, kaip koks mankurtas Č.Aitmatovo romane, jau bus visiškai degradavęs ir tinkamas bet kokiems nusikaltimams. Taigi – keiksmažodyje, kurį dažnai tarsi juokais ar netyčia pavartojame, slypi baisus nužmogėjimo kodas. Degradacija vyksta netgi nesąmoningai jį kartojant – juk žodis virsta kūnu, motinystės idėja tampa biznio, sekso objektu, o vaikų namų skaičius nepriklausomoje Lietuvoje auga žymiai greičiau, nei laimingų, daugiavaikių šeimų skaičius.
Keturnaujienoje gyvenanti regėtoja Anelė Matijošaitienė kartą pasakojo, kaip ją buvo aplankęs nelabasis, kuris labai maloniai jos prašęs: “Aneliuk, pagarbink mane”. Ji to padaryti nesutiko, ir tada tas kipšas, jau pyktelėjęs, pasiūlė, kad Anelė bent nusikeiktų – “tai bent pakeik mane”… Tačiau Anelikė ir tai atsisakė padaryti.
Kai Aneliukė papasakojo šią linksmai mistišką istoriją, netyčia supratau tikrąją keiksmažodžių paskirtį – tai tamsos valdovo garbinimas.
IV
Turbūt nerastume nei vieno rašytojo, poeto, menininko, kuris nebūtų ko nors sukūręs apie savo mamą…Kažkada sovietmečiu, kai buvo imami rekrūtai į Afganistaną, mano tėvukas irgi parašė “į stalčių” tokį keistą eilėraštį ir pavadino jį – Akmenistanas:
Išvykstu aš, mama, toli.
Tenai, gražioj šaly,
Galiu negražiai numirti.
O gal, jeigu laimė lydės,
Vėl glausi mane prie širdies –
Beprotį ar beširdį.
V
Atgavę Lietuvos nepriklausomybę, Motinos dieną pradėjome švęsti pagarbiai ir iškilmingai – su mišiomis, gėlėmis, mamų lankymu arba padėkos parodymu, tvarkant jau mirusių motinų kapus. Tačiau motinystės sakralumą ne visi, matyt, suprantame vienodai…
Štai atsivertęs šeštadienio “Lietuvos Rytą” ir pirmame puslapyje išvydęs pliką prostitutės pasturgalį, kažkodėl prisiminiau tą nelemtąjį rusišką keiksmažodį, matyt, tapusį folkloru ir mūsų postsovietinėje pasąmoninėje žurnalistikoje. Gėda ir gaila, tačiau norėtųsi tikėtis, kad šioje redakcijoje dirbantys žurnalistai randa ir kitokių būdų savo mamoms pasveikinti…
