„Čia parašyti keli žodžiai nėra dienoraštis, nėra visa širdis. Mano širdis pilnesnė ir turiningesnė. Čia yra tik širdies, pergyventų jausmų atogarsis, pašvaistė, šešėlis“, – taip rašė savo dienoraštyje partizanas Baltis.
Kaip praneša (LGGRTC), dienoraštis rašytas 1946–1947 metais, tai autentiškas liudijimas apie tuometinio gyvenimo žiaurumus, už Lietuvos laisvę kovojusių ir nužudytų Vyčio apygardos partizanų vadų ir eilinių partizanų buitį ir būtį, nuotaikas, begalinę meilę Tėvynei.
„Mes it atsiskyrėliai, it atgailautojai merdime miškų tankumynuose, žvalgomės kaip vagiai ar plėšikai paslaptingai iškišę galvas iš krūmų į palaukę, mes išdžiūvusiom nuo saulės gerklėm, suprakaitavę ir sušilę alpstame kelias dienas saulės atokaitoje, rugiuose ar griovyje. Mūsų keliai – tai nesibaigią žvėrių takai miškų tankumynuose, o po tėvynės plentus ir vieškelius važinėja dainuodami prispaudėjai – burlokai, mindo savo kruvinomis kojomis mūsų šventą tėviškės žemę“, – 1947 metų birželį rašė partizanas Baltis.
Dienoraštis išlikęs ne visas. Du sąsiuviniai peršauti – aiškiai matyti kulkos žymė. Leidinyje skaitytojui pateikiamas iššifruotas dienoraštis, į leidinį įdėtos tik apiplyšusių lapų faksimilės. Dienoraštyje minimi asmenys, kuriuos pavyko nustatyti, iššifruoti leidinio puslapių paraštėse, apie kai kuriuos daugiau duomenų pateikiama atskirai.
Leidinyje taip pat publikuojama partizanų būrio vado Alfonso Smetonos-Žygaudo laiškų Balčiui faksimilės, bendražygės Jonės Jelinskaitės laiškas Balčiui ir paties Balčio laiškas jai.
