Šis skaičius, deja, nesikeičia jau keletą metų. Valdžios vykdomos socialinės reformos negelbsti, skurdo neįveikia ir Europos Sąjungos parama. Ne vienerius metus drauge su kolegomis visuomenininkais sukame galvas – kas ir kaip galėtų padėti negrįžtamai sumažinti nepriteklių Lietuvoje.
Artėjanti rugsėjo 5-oji, Jungtinių Tautų organizacijos paskelbta tarptautine Labdaros diena, provokuoja klausti – ar mes, lietuviai, išsivysčiusios Europos Sąjungos šalies gyventojai, jau subrendome aukoti labdarai tiek, kad jos pakaktų išspręsti opiausias šalies socialines, sveikatos ar švietimo problemas?
Skaitydami apie vieną ar kitą labdaros iniciatyvą dažną komentatorių girdime teigiant, esą labdara – prasisiekusių turčių ar pelnus žarstančių (dažniausiai užsienio kapitalo) įmonių užsiėmimas.
Paprastiems žmonėms esą aukoti nėra iš ko - daugeliui tautiečių patiems pravestų pagalba. Tad, šiukštu, nekvieskite (vėl ir vėl) aukoti šunelių prieglaudai ar Afrikos vaikams.
Akivaizdu, skursta ne tik Afrikoje - skurdas nesvetimas ir išsivysčiusiomis vadinamoms šalims, tarp jų ir Lietuvai. Statistika nemeluoja - 610 tūkstančių mūsų bendrapiliečių sunkiai suduria galą su galu. EUROSTAT tyrimų duomenys dar negailestingesni – nepriteklius kamuoja trečdalį lietuvių. Tai šeimos, kurioms sunku laiku susimokėti mokesčius ar šaltuoju metų laiku šildyti būstą, reguliariai valgyti mėsos ar leisti sau atostogas.
Ekspertai kalba esant dvi Lietuvas. Viena vargstanti, nusivylusi, pikta. Tai žemesnio išsilavinimo ir menkų pajamų vyresnės šeimos, dažniau gyvenančios kaime ar nedideliuose miestuose. Sunkiai verčiasi vienišos motinos ir daugiavaikiai, bedarbiai, neįgalieji, mažesnes pensijas gaunantys senjorai.
Kita Lietuva – sėkmingesnė, prakutusi, galinti pasirūpinti savimi ir kitais. Tai jaunesni ir brandos sulaukę, geriau uždirbantys, platesnio akiračio ir galimybių didesnių miestų gyventojai. Jie daugmaž nesunkiai pergyvena ekonomines krizes, turi santaupų ir gali sau leisti ne pirmo būtinumo ar net prabangos dalykus. Būtent į šią visuomenės dalį apeliuojama, kviečiant aukoti labdarai ir padėti bėdų kamuojamiems.
Tačiau štai kas stebina - jei daugelį metų atsiliepiančių į raginimus aukoti žmonių Lietuvoje buvo vos dešimtadalis, tai pastaruoju metu labdarą teikia vis daugiau šalies gyventojų. Visuomenės apklausos rodo, kad labdaringai aukoja du trečdaliai lietuvių. Dažniausiai žmonės labdarą teikia skambindami paramos trumpaisiais telefono numeriais, naudodami aukų dėžutes, nupirkdami maisto labdaros akcijų metu ar pervesdami lėšas internetu.
Tokius ryškius pastarųjų metų filantropinio elgesio pokyčius lėmė informacinių technologijų pažanga ir reklama. Pasitelkdamos internetą ir televiziją, labdaros organizacijos vis dažniau įsidrąsina kreiptis į Lietuvos visuomenę prašydamos padėti pamaitinti skurstančius, pagydyti ligonius, užauginti likimo skriaudžiamus vaikus ar pasirūpinti beglobiais gyvūnais.
Nemažą vaidmenį auginant labdaros tradicijas atliko ir socialiai atsakingų bendrovių parama labdaringoms iniciatyvoms bei šalies elito rodomas pavyzdys. Jei anksčiau pinigais labdarai „taškėsi“ ekscentriški nuvorišai, tai dabar jau nebestebina garsių sporto, pramogų pasaulio veikėjų, verslo ir politikos lyderių steigiami fondai ir paramos projektai.
Vis dėlto, dažnas lietuvis labdarai neišlaidauja. Per metus kilniems tikslams vidutiniškai išleidžiama tik viena kita dešimtinė. Lietuviško dosnumo pyrage liūto dalis tenka verslo įmonių labdaros tikslais teikiamai paramai.
Net ir ekonominiu sunkmečiu Lietuvoje labdarai ir paramai išleidžiama 250 mln. litų. Geresniais metais ši suma perkopia ir 300-320 mln. Lt ribą. Kone pusė paramos atitenka Lietuvos sportui, po 10% skiriama sveikatos apsaugai ir socialinei rūpybai, nedaug atsilieka švietimo ir kultūros iniciatyvų rėmimas.
Labdariams oponuojantys burbekliai sako, kad visas problemas šalyje privalo spręsti valdžia, iš gyventojų ir verslo surenkanti nemažus mokesčius. Tačiau būkime sąžiningi – valdiško finansavimo pakanka tik patiems būtiniausiems poreikiams tenkinti. Socialinių išmokų ar ligos pašalpų dažniausiai trūksta ir būtiniausioms reikmėms, o kultūros darbuotojų ar policininkų menkos algos seniai tapo pašaipų objektu. Kas kitas, jei ne piliečių privačios labdaros iniciatyvos ir solidari pagalba užtikrins tolesnį šalies progresą kuriant geresnę ateitį ir kovojant su negandom?
Vakarų demokratijose jau įprasta tapo planuojama, sisteminė labdara, kuomet namų ūkiai apsisprendę labdaros organizacijoms skiria kone 5 nuošimčius metinių pajamų. Jungtinėse Valstijose kasmet viešai aptariama, kiek labdarai skyrė šalies prezidentas ar ryškiausi valstybės, verslo ar pramogų pasaulio lyderiai. Labdaros organizacijos kasmet skaičiuoja dešimtis, šimtus milijonų privačių žmonių suaukotų dolerių, eurų ar svarų.
Žinoma, Vakaruose privatų aukojimą labdarai stimuliuoja pajamų mokesčio lengvatos. Lietuvai seniai laikas sugrąžinti buvusią 5% šio mokesčio lengvatą, taip aukoti labdarai paskatinant aukštesnes pajamas gaunančius mūsų šalies gyventojus.
Tad kviečiu tarptautinę Labdaros dieną paminėti prisimenant ir pagerbiant iškiliausius labdarius, praeityje ir šiandien demonstruojančius atjautos ir artimo meilės pavyzdžius. Prasminga būtų aplankyti Vilniuje Mindaugo ir A. Vivulskio gatves jungiančiame skvere lietuviškai filantropijai daug nusipelniusios Editos Mildažytės rūpesčiu pastatytą paminklą filantropams. Čia iškaltos dosniausių labdarių pavardės, pradedant Pacais, Radvilomis, Chodkevičiais, ir baigiant žymiais dabarties geradariais Alma Adamkiene, Agne Zuokiene ar Antanu Guoga.
Juk atlikdami garbingą pilietinę pareigą padėti silpnesniems, turtingieji skatina filantropiškai elgtis ir tą likusią sėkmingesnę visuomenės dalį, kuri gali sau leisti rinktis – vietoj kavos puodelio ar alaus bokalo kartkartėm paaukoti kelis litus labdarai. Tokių pasirinkimų dėka gyvenimas pamažu gerėja, visiems.
* Rinkos tyrimų centro apklausos duomenimis, bent sykį pastarųjų 12 mėn. laikotarpiu labdarai aukojo (skyrė pinigų nevyriausybinei organizacijai, aukojo pinigų skambindami televizijos vykdomos paramos akcijos metu, labdaros organizacijos kvietimu pirko maisto ar davė drabužių) 67,4% respondentų (2013 m. birželis-liepa).
