Dar 1998 m., kai Baltijos šalys dar tik siekė narystės Aljanse, paklausti apie tokias galimybes Vokietijos ar Prancūzijos politikai ir kariškai atsakydavo, kad Baltijos šalių narystė Aljanse yra neįmanoma, nes šios valstybės tiesiog yra neapginamos.
Tuo tarpu šių metų gegužės pabaigoje JAV prezidentas Barrackas Obama išdėstė savo doktriną globalaus saugumo klausimais: „JAV naudos karinę jėgą, neatmetant ir vienašališko veikimo galimybės, jei to prireiks svarbiausiems interesams įgyvendinti: jei kils grėsmė mūsų piliečiams, mūsų išlikimui arba mūsų sąjungininkų saugumui. <...> Bet jei tiesioginė grėsmė JAV nekils, <...> tuomet sieksime mobilizuoti sąjungininkus, imsimės diplomatinių ir tarptautinės teisės priemonių, sankcijų ir izoliacijos.“
Ši citata labai tiksliai atspindi tai, ką galėtume vadinti Lietuvos saugumo paradoksu: viena vertus, Rusijos agresijos sukelti tragiški įvykiai Ukrainoje, kurios sostinė nutolusi nuo Vilniaus per mažiau nei 600 km., destabilizavo posovietinės erdvės ir Rytų Europos regiono saugumą bei privertė prabilti apie kaip niekad didelę karo Europoje grėsmę. „Naujo Šaltojo karo“ kontekste beveik visos NATO šalys išreiškė ketinimą didinti gynybos finansavimą, o kai kurie žymūs apžvalgininkai, tokie kaip Anne Applebaum, savo straipsniuose ėmė kalbėti netgi ir apie branduolinio konflikto Europoje grėsmę.
Kita vertus, esama padėtis suteikė naują impulsą bei egzistencinį tikslą NATO aljansui, kuris pastariausiais metais Vakaruose, kitaip nei Lietuvoje, dažniau įvardytas ne kaip saugumo garantas, o rudimentinis „seniai pasibaigusio“ Šaltojo karo reliktas; šiandien abejoti NATO tikslingumu gerokai sudėtingiau. Be to, Kremliaus agresija paskatino JAV vadovą B. Obamą nuo nepavykusios santykių su Rusija „perkrovimo“ politikos pereiti prie bandymo nuraminti sąjungininkus Rytų Europoje, iš esmės atkartojant tai, ką kadaise Vilniaus Rotušės aikštėje dėstė George‘as W. Bushas. Visa tai vainikavo Baltųjų rūmų atstovo citata: „Rusija, net nebandyk prasidėti su Estija ar kitomis Baltijos šalimis taip, kaip tai daroma Ukrainoje.“
Kitaip tariant, buvo nubrėžtos aiškios NATO apginamumo ribos, kurios apima Aljanso nares ir palieka nuošalyje kitus partnerius. Tai reiškia, jog Lietuva ir Ukraina yra skirtingose saugumo lygose. Būtent tokia šiandien yra JAV (NATO) pasirinkta Rusijos atgrasymo politikos formulė. Stiprinama Aljanso vidinė integracija, tačiau neskubama teikti naujų saugumo garantijų naujoms šalims.
Nepaisant šio Lietuvai palankaus saugumo paradokso, vien gražūs politikų pažadai, kaip ir vien tik narystė NATO, Baltijos šalių saugumo neužtikrina. Tam reikalingos praktinės priemonės, kurių svarbiausia – NATO karinių bazių įkūrimas. Ir geresnės progos šio tikslo įgyvendinimui nei rugsėjo 4-5 d. Velse vyksiantis aljanso Viršūnių susitikimas gali nepasitaikyti dar labai ilgą laiką.
Tai – būtina ir reali sąlyga dėl kelių priežasčių:
1. Karinės bazės būtinos efektyviai Lietuvos gynybai. Nors Rusija tradiciškai tapatinama su Rytais, Lietuvos siena su šia šalimi, o tiksliau militarizuotu Kaliningrado anklavu, driekiasi Vakaruose. Tai apsunkina šalies gynybą: nemaža tikimybė, kad konflikto atveju iš Kaliningrado pajudėjusios Rusijos pajėgos būtų pajėgios apsupti šalį, atkirsti nuo strategiškai svarbių sausumos ir jūrų kelių į Vakarus, o tuo pačiu užkirsti kelią efektyviam sąjungininkų ginkluotės bei karių judėjimui Lietuvai į pagalbą.
Kalbama, jog Lietuvos apginamumo galimybes didintų Baltarusijos neutralumas galimo Rusijos ir NATO karinio konflikto atveju. Tačiau integracija tarp Maskvos ir Minko gynybos srityje yra pasiekusi karinio aljanso lygį (sukurti bendri karinio planavimo mechanizmai) ir tai Baltarusijos neutralios laikysenos scenarijų daro mažai tikėtinu.
Todėl grėsmės atveju Lietuvos gynyba potencialiai ilgą laiką turėtų remtis tik vidiniais resursais, kurie dėl įvairių priežasčių yra riboti. Vargu, ar tam pakaktų ir dabar egzistuojančių NATO apginamumo planų, kuriuos būtina atnaujinti atsižvelgiant į kintančią geopolitinę situaciją bei karo strategiją. Todėl iš tarptautinių pajėgų susidedančios NATO bazės ne sukeltų papildomą grėsmę dėl augančios šalies militarizacijos, bet taptų realia atgrasymo nuo pasinaudojimo Lietuvos silpnybėmis priemone. Tuo tarpu karinės intervencijos į Lietuvą atveju, šalia teisinių V-ojo straipsnio įsipareigojimų, Aljanso šalių karinio kontingento buvimas Lietuvoje būtų tiesioginis ryšys su visa NATO gynybos sistema. Tai būtų esminė Lietuvos saugumo garantija.
2. Karinės bazės stiprintų viso Aljanso saugumą. Vienas pagrindinių kai kurių Vakarų Europos valstybių ir JAV politinių sluoksnių argumentų „prieš“ karinių bazių steigimą yra tai, jog būtent plėtra į posovietinę erdvę, naujųjų aljanso narių apginklavimas ir priešiška laikysena tokių valstybių kaip Rusija atžvilgiu sumažina bendrą regiono saugumą, nes skatina atsakomąsias priemones bei didina konflikto galimybę. Kitaip tariant, teigiama, jog NATO karinio matomumo stiprinimas Baltijos šalyse paskatintų ginklavimosi varžybas ir sukurtų dar didesnę saugumo dilemą.
Vis dėlto Ukrainos pavyzdys rodo, kad nuosaiki Vakarų politika bandant taikyti diplomatines priemones ir ribotas ekonomines sankcijas, griežtai atmetant karinės pagalbos Kijevui galimybę, tik dar labiau didino Kremliaus apetitą. Nuo konflikto pradžios „žalieji žmogeliukai“, įvykdę visuotinai pasmerktą Krymo aneksiją, peraugo į priešlėktuvinės gynybos ginklais disponuojančius prorusiškus separatistus bei nevaržomai Rusijos – Ukrainos sieną kertančią sunkiąją ginkluotę, kuri panaudojama kovose su Ukrainos kariuomene. Dabar pasiektas toks taškas, kai Vakarai yra linkę sutikti su didelę teritoriją kontroliuojančio bei daugelį strateginių tikslų realizavusio agresoriaus reikalavimais tam, kad būtų paskelbtos paliaubos. Nors istorines analogijas vesti yra pavojinga, tai iš esmės atitinka ketvirto dešimtmečio Europą, kuri buvo linkusi Hitleriui atiduoti Sudetų kraštą mainais už menamą ir trumpalaikį taikos pažadą.
Akivaizdu, kad šiandieninėje perspektyvoje Rusija gerbia tik tokį priešininką, kuris gali atsakyti jai suprantama kietųjų priemonių kalba. Todėl atgrasymo politika, paremta konkrečiais kariniais sprendimais stiprinant Rytų Europos šalių saugumą, didina tikimybę, kad panašūs scenarijai čia nepasikartos, o Vakarams nereikės spręsti tiek politiškai, tiek finansiškai itin sudėtingų dilemų apie pagalbą jau užpultoms NATO valstybėms.
Šiuo atveju reikėtų priminti ir W. Churchiliui priskiriamus žodžius: Europa saugiausia tada, kai čia yra bent vienas amerikiečių karys, ir, pageidautina, žuvęs nuo priešo kulkos, nes tai garantuoja JAV įsitraukimą į kovą. Jei amerikiečiai nesiryžtų ginti savo partnerių, tai pirmiausia reikštų JAV patikimumo ir pasaulinės lyderystės pabaigą.
3. NATO pajėgų dislokavimas neprieštarautų ankstesniems susitarimams su Rusija. Kremlius nevengia pabrėžti, kad sąjungininkų pajėgų dislokavimas Rytų Europoje prieštarauja 1997 metais pasirašytai Rusijos–NATO sutarčiai dėl tarpusavio santykių pagrindų. Tačiau šis argumentas, kurį naudoja ir kritiškai bazių atžvilgiu nusiteikę Vokietijos politikai, nėra iki galo teisingas. Įsipareigojimas nedislokuoti nuolatinių bazių sutartyje buvo pateikiamas pabrėžtinai „dabartinės ir artimiausioje ateityje numatomos saugumo situacijos“ šviesoje.
Atvirai agresyvūs Rusijos veiksmai Ukrainoje, pradedant suverenios valstybės teritorijos aneksija ir baigiant ginkluotės tiekimu, saugumo padėtį komplikavo iš esmės. Be to, tokie Rusijos veiksmai griežtai prieštarauja tos pačios sutarties sąlygoms, reikalaujančioms gerbti ne tik sutarties dalyvių, bet ir kitų šalių teritorinį vientisumą bei politinę nepriklausomybę. Tuo metu NATO atsakas į tai iki šiol buvo ribotas bei gynybinio pobūdžio: pavyzdžiui, išplėsta oro policijos misija Baltijos šalyse.
Lygiai taip pat nepagrįstas teiginys, jog dar 1990 metais JAV ir Vokietijos politikai pažadėjo neplėsti NATO į Rytų ir Centrinę Europą, nestatyti karinės infrastruktūros greta Rusijos sienos ir nedislokuoti ten karinių dalinių. Tą paneigia turimi oficialūs dokumentai ir kiti istoriniai šaltiniai, o taip pat sprendimus priėmusių asmenų prisiminimai. Įdomu, kad Rusija nepagrįstai apeliuoja į tarptautinius susitarimus pati pažeisdama principines tarptautinės teisės normas.
Anot Vokietijos spaudos, NATO ir toliau atsižvelgs į šių susitarimų sąlygas ir įkurs penkias naujas bazes Lenkijoje, Rumunijoje, Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Bazės, kuriose dirbs 300-600 ekspertų iš įvairių šalių, pirmiausiai bus skirtos žvalgybai, misijų planavimui bei logistikai. Tik nedidelę dalį jų sudarys karinis kontingentas. Greta to bus įkurti nauji greitojo reagavimo padaliniai, kurie turėtų suteikti pagalbą užpultai valstybei per 2-7 dienas nuo konflikto pradžios – keliskart trumpiau, nei leistų dabartiniai NATO resursai.
Šie žingsniai – esminės Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių virsmo į visavertes NATO nares esminės sąlygos. Tiesa, šis virsmas turi turėti ir nacionalinį pamatą – visavertį gynybos politikos finansavimą ir suvokimą, kad išlaikytinių laikai NATO viduje baigėsi.
