Vis dėlto liko nesuskaičiuojamų žaizdų. Palestiniečių žaizdos kraujuoja labiau, tačiau Izraelio – gilesnės. Nors 50 dienų karas baigėsi be nugalėtojų, tačiau šventė tik Gaza; ir iš dalies pagrįstai.
Šiame kare nebuvo teisingumo – abi šalys įvykdė karo nusikaltimų. Vis dėlto svarbiausia jo pamoka – (karinės) jėgos ribų nevalia pamiršti. Išmaniosios bombos ir šimtai lėktuvų mums nepadėjo. Jie karo nelaimėjo. O ir negalėjo laimėti. Puikus palestiniečių analitikas Mouin Rabbani antradienį savo „Facebook“ puslapyje rašė: „Kai armija tarsi savivaldybės inžinierius pradeda naikinti daugiabučius, jos nebegalima laikyti rimta armija.“
„Hamas“ sustiprėjo nepaisant patetiškų Izraelio propagandistų pastangų tai paneigti. Sustiprėjo ir (prieš tai gerokai apnaikinta) Gaza: jos likimas, bent jau kurį laiką, rūpės Izraeliui ir pasauliui. Jei nebūtų buvę raketų, niekas ja nesirūpintų.
Gaza sumokėjo gausybe kraujo. Izraelis irgi kraujavo, nors ir mažiau. Bet Izraelio sumokėtų kainų sąraše yra ir tolesnis jo tarptautinės padėties smukimas, ir, kas dar blogiau, atviros jo silpnėjančios demokratijos žaizdos, kurios užgis negreitai.
„Hamas“ tapo ne tik reprezentatyvia organizacija, netgi Izraeliui, bet ir atkaklaus pasipriešinimo pavyzdžiu – bent jau savo tautai.
Vis dėlto šio karo „testas“ dar ateityje. Ši beprasmybė dar galėtų duoti naudos (jei tik karas išvis gali būti naudingas), jei taptų pamoka Izraeliui.
Istorija žavėsis ministru pirmininku Benyaminu Netanyahu, praradusiu liaudies paramą šiame kare. Skirtingai nei jo kolegos, jis bent jau žinojo, kada sustabdyti šį siaubą, ir pademonstravo įspūdingą vadovavimą. Galbūt jis išmoks pasinaudoti galia ne tik baigti karus, bet ir atversti naują lapą.
Izraelis gali laimėti šį karą tik įvykdydamas pagrįstus savo priešo reikalavimus: iš tiesų atverdamas Gazą pasauliui ir pradėdamas derybas dėl okupuotų teritorijų ateities.
Ne „susitarimai“, greitai pasibaigiantys nauja „operacija“, o naujas požiūris į Gazą, „Hamas“ ir visą palestiniečių tautą. Ne pozavimas fotografijoms su Mahmoudu Abbasu, o rimtos derybos dėl taikos su Palestiniečių vienybės vyriausybe.
Vargu, ar Netanyahu gali ir nori tai daryti, tačiau per pastarąsias 50 dienų ir iš Vakarų, ir iš Arabų pasaulio jis išgirdo, kad tai vienintelis kelias – kito nėra. Per šį laiką Gaza parodė Netanyahu, kad Izraelis negali amžinai valdyti karine jėga.
Per pastarąsias 50 dienų kapinės prisipildė kūnų, o ligoninės – sužeistųjų. Išaugo kalnai griuvėsių, o neapykanta ir baimė išsiliejo iš krantų abiejose pusėse. Vis dėlto ir šiuo atveju būtų galima pasakyti, kad nėra to blogo, kuris neišeitų į gera – galbūt pirmą kartą istorijoje Izraelis iš esmės pakeis savo požiūrį.
Dabar tai skamba absurdiškai. Bet kaip galime pabaigti šį prakeiktą karą, jei net nebandysime įsivaizduoti taikos?
Pagal „Haaretz“ parengė Gema Sabonytė
