Kitiems, netekusiems stogo virš galvos ir kankinamiems košmariškų prisiminimų, teko bėgti. Tačiau yra ir tokių, kurie kiekvieną dieną stengiasi išgyventi – be dujų, vandens ir elektros, rašo ru.DELFI.lt.
Karo apimtų Ukrainos regionų gyventojai interviu DELFI papasakojo, kaip gyveno pastaruosius mėnesius, pasidalijo įžvalgomis apie tai, ką savo akimis matė gimtinėje. Bandydami kuo labiau atsiriboti nuo politikos, pašnekovai atskleidė, kaip kiekvieno iš jų gyvenimą pakeitė kariniai veiksmai Ukrainos Rytuose.
Donecko gyventoja Julija su siaubu prisimena rugpjūčio 20 dieną: jos mama užėjo į parduotuvę, greta kurios sprogo artilerijos sviedinys.
„Išėjo ir mato – 10 lavonų... Mamai buvo šokas... Apimta isterijos, ji maldavo tėvą išvažiuoti. Jis metė darbą ir jie išvažiavo. Tiesą sakant, nėra jokių socialinių išmokų. Žmonės tiesiog stengiasi išgyventi, dauguma metė viską – darbą – ir išvažiavo... Griaunama miesto infrastruktūra, nebeliko nė vienos nesugriautos mokyklos. O juk pas mus mieste gyvena daugiau nei milijonas žmonių, tik pagalvokite!“ - pasakoja Julija.
„Liepos 22 dieną pirmą kartą apšaudė, jau pirmą dieną daug žmonių liko be namų, apgadinti dujotiekio vamzdynai, ryšių linijos, liepsnojo gaisrai. Žmonių nukentėjo nedaug, nes kelias dienas prieš tai treniravomės, kaip pasirūpinti savo saugumu. Todėl po pirmojo šūvio visų butų gyventojai per 2-3 minutes susirinko rūsyje“, - per interviu DELFI sakė Luhansko srities gyventojas Andrejus.
Andrejus iš Pervomaisko: vaikams įdomu pažiūrėti į „dėdes su automatais“
Andrejus (pavardė DELFI redakcijai žinoma) – Pervomaisko, miesto Luhansko srityje, esančio apie 70 kilometrų į vakarus nuo Luhansko, gyventojas.
„Vaikystėje girdėjau veteranų pasakojimų apie karą, apie karą skaičiau knygose, mokykloje mokiausi istorijos, bet niekada į galvą nešovė mintis, kad pats tapsiu liudininku įvykių, kurie greičiausiai bus aprašyti istorijos vadovėliuose“, - sako Andrejus.
Anot Andrejaus, balandį miestuose pasirodė patikros postai, kuriuose stovėjo ginkluoti žmonės. Iš pradžių tai neramino, tačiau žmonės gana greitai priprato. Viena Andrejaus pažįstama netgi kartu su savimi į darbą kitame mieste pasiėmė paauglį sūnų, nes jam buvo labai įdomu pažiūrėti į „dėdes su automatais“. Nepaisant to, net ir po referendumo, net ir gatvėse pasirodžius ginkluotiems žmonėms, paprastų žmonių gyvenimas pasikeitė nedaug.
„Kažkur virė mūšiai, per televizorių matėme Slovjanską, net pas save glaudėme pabėgėlius iš ten, rinkome jiems pagalbą. Susprogdinus geležinkelio tiltą, pas mus nebevažinėjo traukiniai, tačiau tiltas buvo toli. Geležinkelio stotis yra ir kaimyniniame mieste, ten traukiniai atvyksta kita linija – trumpiau tariant, gegužė ir birželis buvo gana ramūs, miestas ir toliau gyveno savo gyvenimą, tik keliais pasikeitimais. Ir tada karas atrodė toks tolimas, negalintis pasiekti mūsų, karas, kurį rodo per televizorių“, - pasakoja Pervomaisko gyventojas.
Tačiau 2014 metų liepą situacija kardinaliai pasikeitė. Kariniai veiksmai ėmė artintis, prorusiškai nusiteikę separatistai apleido Slovjanską, Ukrainos pajėgos labai greitai užėmė Artimovską, priartėjo prie Popasnos, esančios 10 kilometrų atstumo nuo Pervomaisko. Liepos vidurys: mūšis Popasnoje, ir miestas užimtas.
„Tolumoje buvo girdėti šūviai, virš galvų ratus pradėjo sukti lėktuvai. Atvyko pabėgėlių iš Popasnos – kartu su kaimynais jiems surinkome maisto produktų, šiek tiek drabužių, padavėme. Žiūrime ir negalime patikėti savo akimis – jie pasakoja, kad ant namų krenta sviediniai, dūžta langai, pasakoja likę be namų. Nors ir grįžome į savo jaukius butus, širdyje ėmė bręsti nerimas“, - prisimena Andrejus.
„Strimgalviais lėkėm į rūsį, iš siaubo mažai ką suvokdami“
„Ir tada išaugo lemtinga diena, kurią galima vadinti pabaigos pradžia – 2014 metų liepos 18 diena. Penktadienis, kuris visiems laikams išliks mano atmintyje. Kaimyniniame penkiaaukštyje prasidėjo garsūs sprogimai, darbą pradėjo priešlėktuvinis gynybos kompleksas. Į mus šaudė tie patys separatistai, kurie vos prieš dieną pasirodė mieste. Jau vėliau išmokome iš garso nustatyti, kada šaudo iš mūsų pusės, kada šaudo į mus, kur minosvaidis, o kur priešlėktuvinės gynybos kompleksas.
Strimgalviais lėkėm į rūsį, iš siaubo mažai ką suvokdami“, - pasakoja jaunas vyras.
Prieš kurį laiką žmonės jau buvo pasirūpinę maisto produktų ir vandens atsargomis, vaistais. Keturias dienas šaudė „nuo jų“ – atsakomųjų sviedinių nesulaukė. Žmonės netgi šiek tiek atsipalaidavo – kai pradėjo šaudyti, į rūsį eidavę ramiai, netgi pajuokdavę tuos, kurie bėgte bėgo slėptis.
„Liepos 22 dieną mus grąžino į tikrą pasaulį – ir tą dieną pirmą kartą šaudė į mus, jau pirmą dieną daug žmonių liko be namų, apgadinti dujotiekio vamzdynai, ryšių linijos, liepsnojo gaisrai. Žmonių nukentėjo nedaug, nes kelias dienas prieš tai treniravomės, kaip pasirūpinti savo saugumu. Todėl po pirmojo šūvio visų butų gyventojai per 2-3 minutes susirinko rūsyje“, - kalba Andrejus.
„Grįžome į akmens amžių“
Nuo šios dienos ir prasidėjo košmaras, kuris tęsiasi jau mėnesį, pasakoja Pervomaiskės gyventojas. Dar keletą dienų po to buvo tiekiama elektra – jie galėjo gaminti maistą ant elektrinės viryklės, krauti telefonus ir prisiskambinti artimiesiems. Signalas atsirasdavo tik antrame aukšte, o vandens eidavo į gretimą gatvę, kur buvo gręžinys, tačiau, kai sviediniai sugadino elektros energijos tiekimo linijas, siurblys jau nebeveikė.
„O tada mes grįžome į akmens amžių: be šviesos, vandens, dujų, maistą gaminome ant laužo prie įėjimo į namą, nakvojome rūsyje, nes buvo šaudoma beveik visą parą, suvokėme, kad nepakrauti telefonai išsijungs vėliausiai po trijų ar keturių dienų, o tada atsidursime visiškoje izoliacijoje. Dėl susišaudymų nebuvo galimybės nueiti net į kaimyninio namo kiemą apžiūrėti sugriautų draugų ir kaimynų butų. Jau nekalbu apie išvykimą iš miesto. Kelia nuostabą tai, kad tol, kol buvo galimybė, išvyko tik vienetai. Liko šeimos su mažais vaikais, nėščios moterys, neįgalieji – visi kartu sėdėjo rūsyje su katėmis ir šunimis. Aidint sprogimams visi tikėjomės geriausio“, - prisiminimai dalijosi Andrejus.
Jis konstatavo, kad su draugo pagalba jam pavyko iš miesto išvežti savo šeimą. Bičiuliai beveik per stebuklą numatė tinkamą metą po naktinio apšaudymo, todėl pavyko išvykti iš blokadinės Pervomaiskės.
„Liepos 31 d. 5 val. ryto išvykau iš mano širdžiai mielos Pervomaiskės. Jau tris savaites esu kitoje Ukrainos srityje, kur yra saugu. Nuomojuosi butą, mano darbas susijęs su internetu, todėl nėra jokių su tuo susijusių problemų. Noriu vykti namo, tačiau, matydamas nuotraukas ir vaizdo įrašus iš mano miesto, suprantu, kad nėra jokių perspektyvų. Nėra ir jausmo, kad visa tai greitai baigsis. Man 25-eri, iš esmės man dar visas gyvenimas prieš akis, galima pamėginti susikurti viską ir kitame mieste, tačiau namai yra namai“, - savo pasakojimą baigė buvęs Pervomaiskės gyventojas.
Donecko gyventoja: iš parduotuvės išėjusi mama pamatė 10 lavonų
Kalbėdama apie pastarųjų mėnesių įvykius Donecko gyventoja Julija (moters pavardė DELFI yra žinoma) vos pavyksta sulaiko ašaras – jai sunku kalbėti. Moteris neseniai buvo susitikusi su tėvais, kurie per stebuklą liko gyvi.
„Jie liko gyvi per stebuklą, ačiū Dievui, išvažiavo iš Donecko. Ką čia pasakysi... Visi išvažiavo, o miestas tapo panašus į griuvėsius. Mano tėvai pastaruoju metu gyveno štai taip: ryte atsikelia – ačiū Dievui, vėliau visą dieną šiaip ne taip darbe – kadangi netoli, galima nueiti pėsčiomis, o vakare – prie slėptuvės ir naktis be miego...“ – pasakoja Julija.
Moteris su siaubu prisimena rugpjūčio 20 d., kai jos motina įėjo į parduotuvę, šalia kurios įvyko sprogimas.
„Ji išėjo ir pamatė 10 lavonų... Mamą ištiko šokas... Ji puolė į isteriją ir paprašė tėčio išvažiuoti – jis metė darbą ir jie išvažiavo. Žinoma, nėra jokių socialinių išmokų. Žmonės elementariai mėgina išgyventi, daugelis metė viską, įskaitant ir darbą, ir išvažiavo... Griaunama miesto infrastruktūra, čia nebeliko nė vienos nesugriautos mokyklos, o juk mūsų miesto gyventojų skaičius viršijo milijoną, tik įsivaizduokite!“ – apmaudo neslėpė moteris.
„Labai baisu. Karas XXI amžiuje besivystančios valstybės teritorijoje! Niekas tuo netikėjo... Štai dabar reikia važiuoti, grįžti, nes baigiasi lėšos, o kur važiuoti? Šviesos nėra, vanduo vos teka silpna srovele su trikdžiais, dujų nėra... Jokių gyvenimui tinkamų sąlygų... Bombarduojamas visas miestas – iš aplinkkelių ir net iš miškų... Neveikia nė vienas bankomatas. Šiuo metu miestas primena Pripetę... Labai baisu“, - su ašaromis akyse kalbėjo moteris.
„Kai vaikas išgirsdavo sprogimus, sakydavau, kad tai - griaustinis“
Marina (moters pavardė DELFI žinoma) gyvena nuo Donecko 20 kilometrų nutolusiame Charcyzko mieste.
Anot jos, pastaruoju metu situacija Donecko srityje tik prastėja: prie išvažiavimo iš miesto įkurti blokavimo postai – tai iš maišų su smėliu sukonstruoti įtvirtinimai, šalia kurių – ginkluoti asmenys. Vėliau ten atsirado apkasai ir prieštankiniai „ežiai“. Judėjimo greitis blokavimo postuose ribojamas iki 5 kilometrų per valandą. Vairuotojas privalo sustoti, pareikalavus atidaryti bagažinę ir parodyti dokumentus.
„Pirmaisiais mėnesiais Antiteroristinė operacija buvo nuo mūsų toli, taigi pagrindine problema mano šeimai tapo šie postai, prie kurių, kalbant atvirai, greitai pripratome. Tuo metu milicija nustojo funkcionavusi, todėl bet kokie nusikaltimai likdavo popieriuje. Daugelis verslininkų neteko savo verslo, iš gyventojų buvo atimami automobiliai – visiškas savivaliavimas. Tiesa, po kurio laiko „Donecko liaudies respublika“ pradėjo „valymus“ savo gretose ir net tyrė savivaliavimo atvejus, kuriuos vykdė tokie patys šios nusikalstamos grupuotės dalyviai“, - pasakojo moteris.
Anot jos, kai teroristų vadas Igoris Strelkovas iš Slovjansko persikėlė į Donecką, įvykiai pradėjo klostytis su pagreičiu – buvo uždarinėjamos gerai žinomų prekinių ženklų ir juvelyrinių dirbinių parduotuvės. Po to, kai buvo apiplėšta keletas transporto priemonių buvo apiplėštos, savo veiklą nutraukė transporto įmonės.
„Mano vyras darbo reikalais dažnai važiuoja į Donecką, dabar tai daryti tapo pavojinga. Žmonės su automatais nekliudomai vaikščiojo po miestą, važiuodavo viešuoju transportu, apsipirkdavo turguje. Blokavimo postuose sugriežtintos patikros procedūros, atsirado daugiau žmonių. Laimei, mano vaikas dar per mažas – jam 2,8 metų, todėl jam nereikia aiškinti, kas vyksta. Kai Antiteroristinės operacijos zona priartėjo, vaikas girdėdavo sprogimų garsus, klausdavo, kas tai. Sakydavau, kad tai – griaustinis, ir keisdavau temą... Po to, kai mieste pradėjo skraidyti šiluminės raketos, kurias iš lėktuvų mėtė Ukrainos kariuomenė, išvykome už miesto ribų“, - pasakojo ukrainietė.
Anot jos, ji nežiūri per televiziją rodomų žinių, skaito vietos forume paliekamus įrašus, kuriuose liudininkai aprašo įvykius, ir seka informaciją, kuri pateikiama Charcyzko grupėje socialiniame tinkle.
„Kaip vertinu šią situaciją? Vienoje pusėje samdiniai ir vietiniai savanoriai, kurie kovoja už nesuprantamas ir, mano suvokimu, nusikalstamas idėjas. Profesionalūs politikos technologai labai gerai padirbėjo su žmonių sąmone. Daugelis tiki „Donecko liaudies respublikos“ nepriklausomybe bei ekonominiu stabilumu ir staiga pradėjo neapkęsti visko, kas susiję su Ukraina“, - piktinosi moteris.
Kita vertus, anot Marinos, egzistuoja daugybė karių (šauktiniai, savanoriai, sukarinti daliniai ir t.t.) su minimaliu protingų vadų palaikymu. Moters teigimu, būtent jie ir griauna miestus.
„Rugpjūčio 17 d. buvo sugriautas mano gimtasis miestas. Nė vienas reikšmingas karinis objektas nebuvo paliestas, tačiau sugriauti ir sudeginti namai, išmušti langai, žmonės patyrė sužalojimus. Dabar ten likę mano tėvai, man dėl jų labai baisu. Į mūsų sodą Makijivkoje pataikė sprogmenys, sugriautos tvoros, sugadinti daržai...“ - pasakojimą tęsė Marina.
Labiausiai dėl visko, kas vyksta, Marina kaltina „Donecko liaudies respubliką“, tačiau ji negali užmerkti akių ir nematyti to, kad Ukrainos kariuomenė vykdo kovinius veiksmus daug gyventojų turinčiuose miestuose. „Centrinių televizijos kanalų, kurie priklauso oligarchams, žurnalistai pila žibalo į ugnį ir kursto žmonių neapykantą. Nežinau, kada ir kaip visa tai baigsis, tačiau atleisti viską, kas vyksta, negalės ne tik „Donecko liaudies respublikos“ šalininkai, bet ir jos priešininkai“, - savo pasakojimą užbaigė Marina.
