NATO buvo atsidūrusi tam tikroje saugumo iliuzijoje, o vienijančių idėjų ir iššūkių trūko. Vis dėlto nuobodi darbotvarkė greitai pasikeitė po Rusijos invazijos į Ukrainą ir Krymo aneksijos. Atgimė užmirštos karo Europoje baimės, atrodytų jau išspręstos saugumo problemos. Oficialių NATO šaltinių teigimu, susitikime dominuos keletas temų: kolektyvinės gynybos stiprinimas, karinių išlaidų didinimas, santykiai su Rusija ir Ukraina, NATO atvirų durų politika bei NATO vaidmuo Afganistane. Prieštaringos NATO narių pozicijos žada įtemptą diskusiją. Tad ko tikėtis iš šio NATO Velso viršūnių susitikimo?
Rusijos veiksmai visiškai pakeitė saugumo erdvę ir neabejotinai verčia persvarstyti NATO saugumo ir užsienio politiką. Rusijos agresija parodė, kad NATO nėra pasirengusi arba neturi politinės valios atsakyti į panašaus pobūdžio grėsmes ir atskleidė silpnąsias NATO vietas, į kurias aljansas ir jo valstybės narės pernelyg ilgai nekreipė dėmesio. Rusijos agresija atskleidė, kad NATO trūksta vienybės, valstybių narių pozicijos Rusijos veiksmų atžvilgiu yra pernelyg skirtingos, valstybės narės nevykdo įsipareigojimų dėl išlaidų gynybai, NATO karinių pajėgų sutelkimas Vakarų Europoje potencialiai gali neužtikrinti pakankamo saugumo NATO rytinėms narėms. Dar daugiau – NATO neturi veiksmų planų, kaip reaguoti į agresiją prieš valstybes partneres, užtikrintos pozicijos dėl NATO plėtros, NATO strategija yra pernelyg plati, kad Aljansui leistų veiksmingai veikti.
Velso susitikimas gali tapti diskusijų dėl NATO strateginės koncepcijos persvarstymo ir adaptavimo, atsižvelgiant į šiandieninius iššūkius, pradžia. 2010 m. NATO strateginė koncepcija, dėl kurios vyko ilgi ir intensyvūs debatai, buvo parengta taip, kad patenkintų visų NATO valstybių narių interesus, todėl pats NATO vaidmuo tapo sunkiai apibrėžiamas, o svarbiausi akcentai tarsi pamesti ilgame tekste. Taip ir liko neaišku, kokį vaidmenį NATO turėtų atlikti. Tapti „globaliu policininku“ (ką patvirtintų misijos prieš piratavimą ir Libijoje)? Išlaikyti tradicinę paskirtį ir būti svarbiausiu saugumo garantu transatlantinio regiono valstybėms (kaip yra įtvirtinta Vašingtono sutartyje ir už ką pasisakė rytinės NATO narės)? O gal NATO turėjo virsti diskusijų klubu su tam tikrais kariniais įsipareigojimais?
Tikėtina, jog kolektyvinės gynybos stiprinimo bei karinių išlaidų didinimo kontekste svarbiu diskusijų objektu taps NATO karinių bazių įkūrimas Baltijos šalyse ar Lenkijoje. Rusijos agresija parodė, kad būtina stiprinti rytinį NATO flangą, nes NATO valstybėse narėse, prisijungusiose nuo 1999 metų, iki šiol nėra sąjungininkų karinių bazių, o būtent šios valstybės gali tapti pirmosiomis agresijos aukomis. Šiuo klausimu yra ganėtinai aiškus pasidalinimas tarp Baltijos valstybių, Lenkijos ir JAV bei Vokietijos, Prancūzijos ir pietinių valstybių pozicijų.
Vokietija ir Prancūzija kategoriškai prieštarauja nuolatinių karinių bazių steigimui į Rytus nuo Vokietijos, argumentuodamos būtinybe neprovokuoti Rusijos. Kaip pastebi užsienio analitikai, vis dėlto NATO valstybes nares galima skirstyti į pirmarūšes (valstybes, kurioms užtikrinamas saugumas per bazių steigimą) ir antrarūšes (valstybes, kuriose bazės nesteigiamos) nares.
Klausimas yra politiškai jautrus, tad tikėtinos intensyvios diskusijos, kurių rezultatus sunku prognozuoti, vis dėlto tikimybė, kad bus priimtas sprendimas nesteigti nuolatinių bazių, tačiau vykdyti intensyvesnius nuolatinius karinius mokymus ir taip užtikrinti ilgalaikį kitų valstybių narių karių buvimą Baltijos valstybėse ir Lenkijoje, bent kol kas yra didesnė, nepaisant prieš pat susitikimą pasirodžiusių neoficialių pranešimų dėl bazių steigimo. Kad ir koks sprendimas būtų priimtas jis ves prie gynybos planų peržiūros ir gynybinių pajėgumų stiprinimo.
Klausimas, kurio NATO negalės išvengti – tai santykiai su NATO partnerėmis ir ypač Gruzija. Gruzija daugiau kaip dešimtmetį siekia tapti NATO nare, nuosekliai bendradarbiauja su aljansu, dalyvauja misijose, tikėdamasi gauti narystės veiksmų planą. Narystės veiksmų plano nesuteikimas 2008 m. balandžio NATO viršūnių susitikime, būtent siekiant neprovokuoti Rusijos, sukūrė pauzę, kurią Rusija išnaudojo. Rusijos–Gruzijos karas ir Abchazijos bei Pietų Osetijos aneksija užkirto galimybes Gruzijai tapti NATO nare ateityje. Narystės veiksmų plano suteikimas Gruzijai neįmanomas, tačiau tuo pat metu tai reikalauja naujo bendradarbiavimo formato, kuris neabejotinai gali tapti diskusijų Velse objektu. Šiame kontekste diskusijos apie bendradarbiavimo su Ukraina kryptis taip pat tikėtinos, tačiau greičiausiai dėl bendradarbiavimo formatų NATO narės nebus linkusios spręsti, kol nėra pasibaigę kariniai veiksmai Ukrainos rytuose.
2014 m. Rugsėjo 4-5 d. Velso viršūnių susitikimas vers persvarstyti ir NATO santykius su Rusija. Būtent Rusijos klausimas kelia didžiausias diskusijas tarp valstybių narių dėl jos veiksmų Ukrainoje vertinimo, bendravimo galimybių, pastebėtina gana ryški takoskyra tarp NATO narių, pasisakančių už griežtesnes arba švelnesnes pozicijas Rusijos atžvilgiu. Nors NATO ir Rusijos bendradarbiavimas yra suspenduotas, tačiau Rusija išlieka svarbi sprendžiant Irano branduolinės programos, Sirijos klausimus ir kovojant su stiprėjančia terorizmo grėsme Artimuosiuose Rytuose, ypač sustiprėjus Irako ir Levanto islamo valstybės teroristinei grupuotei. Rusijos vaidmuo kovojant su minėta teroristine organizacija būtų reikšmingas, nes nemažai kovotojų atvyksta iš Šiaurės Kaukazo. Minėtos problemos komplikuoja sprendimų priėmimą dėl NATO bendradarbiavimo su Rusija, drauge tai riboja stipresnes NATO pozicijas Ukrainos atžvilgiu, ar paramą jai.
Velso viršūnių susitikimas bus itin įtemptas ne tik dėl darbotvarkės klausimų gausos ir jų problematiškumo, tačiau ir dėl NATO narių pozicijų skirtumų, kurias suderinti bus labai sudėtinga. Vidiniai nesutarimai aljanse neleidžia tikėtis reikšmingesnių sprendimų Velso viršūnių susitikimo metu. Situaciją apsunkina ir sparčiai besikeičianti padėtis Ukrainoje bei JAV, kuri daro didelę įtaką aljanse ir prisiima pagrindinę karinę naštą, neapsisprendimas dėl savo vaidmens pasaulyje bei aljanse. Todėl Velso viršūnių susitikimo metu vargu ar bus atsakyta į klausimą „Quo vadis NATO?“
