Dėl didesnių algų ir mažesnio krūvio protestuojantiems mokytojams primenama geopolitinė šalies padėtis ir taip pasakoma, kad biudžeto pinigai dabar strategiškai reikalingesni mūsų visų saugumui užtikrinti ir atremti Rusijos paskelbto embargo ekonomines grėsmes. Tuo tarpu niekas neprimena, kad socialdemokratų vadovaujama Vyriausybė jau padarė svarbų žingsnį mokyklų labui. Mažėjant mokinių skaičiui, kasmet buvo mažinamas finansavimas švietimui. Šiemet Vyriausybė dėl mokinių skaičiaus sumažėjimo sutaupytas lėšas paliko savivaldybėms, leisdama naudoti švietimo reikmėms. Sutaupyta ne taip jau mažai – 60 milijonų litų.
Didžiausia bėda, kad švietimo reikmes kai kurios savivaldybės suprato kaip skolų apmokėjimą už šildymą, remontą ir panašių ūkinių skylių lopymą. Nors ūkiniais mokyklų reikalais jos turi rūpintis ne mokinių krepšelių sąskaita.
Kaip panaudoti sutaupytus mokinių krepšelių pinigus, kad jie tikrai būtų skirti švietimui – mokytojų darbo ir mokinių žinių kokybei? Tiesiog šių pinigų sąskaita mažinti mokinių skaičių klasėse atitinkamai padidinant mokinio krepšelį. Tai - mažesnis krūvis mokytojams, galimybė jiems išsaugoti darbo vietas, ir, aišku, mokinių savijauta bei įgyjamos žinios be abejonės mažesnėse klasėse būtų daug geresnės. Tai duotų galimybę išlikti bent daliai mažesniųjų mokyklų kaimo vietovėse. Ten klasėse tiesiog galėtų mokytis mažiau mokinių.
Tai ne mano – Edvardo Žakario – išradimas ir idėja. Eiti šia kryptimi buvo nuspręsta jau 2006 birželio 15 dieną. Seime tuomet buvo priimta rezoliucija „Dėl Lietuvos švietimo politikos įgyvendinimo“. Joje patvirtintos nuostatos: „gerinti socialinį psichologinį, fizinį vaiko saugumą ir šiuo tikslu siekti sukurti 500-600 mokinių mokyklos modelį, kai pradinėse klasėse mokosi 20-22 mokiniai, o vyresnėse - 24-26 mokiniai; įtvirtinti palankesnes sąlygas išlikti kaimo mokykloms kaip vieninteliam bendruomenės švietimo ir kultūros židiniui; tobulinti mokinio krepšelio metodiką, kad mokyklose galėtų būti steigiama daugiau mokytojų pedagogų etatų“. Rezoliucija numato ir daugiau punktų, kaip gerinti švietimo kokybę ir būklę šalyje, bet dabar verta prisiminti ir įgyvendinti bent šiuos.
Mokslo metų pradžia taptų tikrai smagesnė ir šviesesnė apie streikus kalbantiems mokytojams ir mūsų vaikams, jeigu sutaupyti pinigai būtų išties panaudoti švietimo tikslams, o ne ūkinių problemų lopymui.
Ir dar vienas Rugsėjo pirmosios skambučio atgarsis. Netyla diskusijos dėl privalomo matematikos egzamino. Politikai šiuo atveju turėtų ne diktuoti savo nuostatas ir argumentus, bet atsiklausti visuomenės. Nemanau, kad vienus mokinius reikia išskirti iš kitų. Arba visi privalomai laiko matematikos egzaminą, arba jo nelaiko. Antraip, atsiras dalis mokinių, kurių pasiturintys tėvai šiaip ar taip užtikrins mokamą vietą aukštojoje mokykloje – gali, vaikeli, nelaikyti to egzamino ir apskritai nesirūpinti dėl mokslų. Tai ar verta skaldyti tą margą vaikų būrį į vienus – besistengiančius, ir kitus - atsipalaidavusius, kurių ateitį užtikrina tėvų pinigai?
Su Rugsėjo pirmąja, mieli mokytojai, vaikai ir jų tėvai! Sėkmės moksluose.
