Nors valstybės užsakymo idėja iš esmės nėra smerktina, jei remiasi objektyviais kriterijais, esamiems jos įgyvendinimo būdams trūksta ne tik aiškumo, bet ir skaidrumo. Panagrinėjus 2014 m. balandžio18 d. švietimo ministro įsakymą dėl tikslinių vietų skirstymo, kyla įtarimų, jog tai – aukštųjų mokyklų lobistinis projektas mažai ką bendro turintis su valstybei būtinų specialistų rengimu.
Kodėl taip teigiu? Pradėkime nuo finansuojamų programų spektro. Sąrašėlis be galo intriguojantis, nes jame atrandame ne tik finansų valdymo ar jūrų laivavedybos, bet ir populiariosios muzikos bei šukuosenų dizaino programas. Ką pastarosios turi bendro su valstybei būtinais specialistais, paaiškinti galėtų turbūt tik pats ministras.
Įdomu ir tai, jog šiame sąraše atsiranda naujai įsteigtos programos. Pavyzdžiui, Stulginskio universitetas šių metų pradžioje įkūrė dvi naujas studijų programas –
Sumanioji gyvulininkystė bei Žuvininkystės ir akvakultūros technologijos. Suprantama, jog tokias programas pradėti nelengva, bet kodėl staiga jos atsiranda tikslinių vietų sąraše? Pirmajai skiriamos net 27 vietos, didžiausias finansavimas iš visų Stulginskio universiteto studijų programų. Ar tokiu būdu ministerija subsidijuoja naujų studijų programų kūrimą universitetuose?
Panaši situacija ir su Kazimiero Simonavičiaus universiteto naujai sukurpta interneto inžinerijos programa. Jai iš karto skiriamos 25 tikslinės vietos, o tuo tarpu VDU informatikos programai vos aštuonios. KTU ar VGTU informatikos programos iš viso neturi tikslinių vietų, o VU net nėra tikslinių vietų sąrašuose. Galima būtų pamanyti, jog VU apskritai nesugeba parengti reikiamų valstybei specialistų.
Tikslinių vietų skaičiai irgi kelia nuostabą. Pasirodo, jog mūsų valstybei yra strategiškai svarbu paruošti po vieną matematikos (VDU), mechanikos inžinerijos (KTU), choreografijos (KU), muzikos teorijos ir kritikos (LMTA), audiovizualinio meno (ŠU) ir dar kitų sričių specialistą. Tuo tarpu atlikimo menui (LMTA) skiriama 19 vietų. Iš kokių barščių traukiami šie skaičiai?
Galima įtarti, kad, kitaip nei teigiama visuomenei, pati ministerija net neužsiiminėja reikiamų specialistų sąrašo sudarinėjimu, o tiesiog daugmaž įvardija kai kurias prioritetines sritis. Sąrašas greičiausiai susidaro pats, kai universitetai paskirsto „išsimuštą“ bendrą vietų skaičių reikalingiausioms sritims.
Bendras vietų skaičiaus skirstymas aukštosioms mokykloms irgi turi savo logiką, kuri nebūtinai sutampa su specialistų poreikiu. Pavyzdžiui, į akis krenta Utenos kolegijai skiriamos net 27 vietos, iš kurių 16 žemės ūkio technologijų specialybei.
Viskas lyg ir normalu, bet tuo tarpu Marijampolės kolegija, kuri taip pat turi žemės ūkio technologijų specialybę, apskritai nefigūruoja sąraše. Palyginimui Kauno kolegija gauna tik 12, Vilniaus kolegija – 11 tikslinių vietų. Tai kuo čia taip išsiskiria Utenos kolegija? Pasirodo, jog šiai mokslo įstaigai vadovauja buvęs Teisingumo ministras ir darbietis, o dabar jau socialdemokratas, Gintautas Bužinskas. Darbo partija ir socialdemokratų partija yra koalicijos partnerės. ŠMM vadovauja Darbo partijos atstovas Pavalkis, o viceministras - socialdemokratas Vaitkus. Šį sprendimą pasirašė Darbo partijos deleguotas ministras todėl kyla rimtų įtarimų, jog toks sprendimas yra priimtas politiniu pagrindu.
Esant tokiai situacijai, ministro ryžtingi pareiškimai apie būtinybę kelti aukštojo mokslo kokybę skamba kiek neįtikinamai. Viena ranka grūmoti, o kita ranka meduolius dalinti yra gera politinė strategija, bet aukštojo mokslo sistemai nuo to tik blogiau.
