Kas kita - paties vicepirmininko planai. Jis jau spėjo tautai paaiškinti, jog Seimo įvaizdis toks prastas dėl to, jog tauta blogai informuota apie geruosius parlamentarų darbus. A. Pekeliūno prielaida dėl gerų darbų, kad tokių esama, be abejonių, turi pagrindą. Abejoti galima dėl diagnozės. Pirma, kas bent kiek rimčiau domisi Seimo veikla, visada ras pakankamai informacijos. Antra, pati idėja, kad propagandiniais metodais galima veiksmingai pakoreguoti visuomenės nuomonę, iš esmės klaidinga ir atsiduoda CK propagandininkų metodais.
Tačiau šitoje istorijoje svarbiausia ne anekdotinė pono Alfredo figūra ir net ne po visuomenę nuraibuliavę pašaipių komentarų ratilai: karpai su karosais prūde atsibudo po žiemos miego. Svarbiausia neišnaudota proga vieną kartą duoti aiškų atsakymą į ne mažiau aiškų klausimą.
Tačiau prieš ta proga pasinaudodami, rinkėjams, ypač Seimo atžvilgiu nusiteikusiems itin kritiškai, drįstame pasiūlyti kuo nuoširdžiau atsakyti į kitą paprastą klausimą: o jeigu aš būčiau išrinktas į Seimą? Ar pamiršęs savo ir savo šeimos gerovę dieną naktį vaisingai triūsčiau Tėvynės labui? Ar tautai rodyčiau nepriekaištingo, didžiai dorovingo elgesio pavyzdį? Ko gero, jei dar bent menka sąžinės liekana tokių aistringų moralistų galutinai neapleido, daugelis jų prikąstų liežuvį.
O dabar atsakymas į pirminį klausimą: ką daryti, kad Seimas galų gale užimtų vietą tarp labiausiai gerbiamų valstybės ir visuomenės institucijų? Tas atsakymas toks banalus, vienaip ar kitaip jau tūkstantį ir vieną kartą garsiai pasakytas, kad ranka nekyla. Taigi, ponai rinkėjai, imkite vieną kartą ir išsirinkite tokį Seimą, kokiu galėtumėte didžiuotis. Paprasčiau nebūna! Jei, žinoma, nesate akli, kurti ir mokate šiek tiek skaityti bei atlikti pagrindinius aritmetinius veiksmus. Juk koks žioplas būdamas turi eiti prie rinkimų urnos, kad trečią dieną po parlamentarų priesaikos imtum ir praregėtum, jog balsavai už mažaraštį garbėtrošką donžuaną ar už slidininkų partiją!
Tačiau kadangi mes nemanome, kad mūsų tėvynainiai yra išvien žiopli ir kitokie neišmanėliai, tai esame priversti galvoti, jog yra daug blogiau. T.y. kad daugumą rinkėjų kaip tik ir tenkina toks Seimas, iš kurio gali kiekviena proga, o ir be jokios progos tyčiotis, viena, ir matyti tokiame Seime visų savo nelaimių šaltinį, antra. Labai patogu, nes kitaip kur išlietum savo nenugalimą egzistencinį įtūžį, o ir savęs tektų paklausti: štai mūsų išrinkti geriausi tautos atstovai dirba negailėdami jėgų, nedejuodami ir nepaisydami jokių bjaurių pagundų. O mes, piliečiai? Taip pat?
