aA
2005 balandį Lietuvos gyventojai labiausiai pasitikėjo Bažnyčia, o mažiausiai – partijomis ir Seimu. Ankstesnių mėnesių visuomenės nuomonės apklausos rodė panašią situaciją: labiausiai pasitikėta institucija, kurios veiklai žmonės neturi beveik jokios įtakos, o mažiausiai – institucija, kuri tiesiogiai renkama tam, kad atstovautų tautai.
Lietuvos Seimas, parlamentas, pirmasis Seimo posėdis, parlamentarai, seimūnai
Pirmasis naujojo Seimo posėdis
© DELFI
Tarp visuomenės veikėjų populiariausias balandį išliko policijos generalinis komisaras V.Grigaravičius, kurį palankiai vertino daugiau nei du trečdaliai apklaustųjų, nors pačia policija pasitikėjo tik apie trečdalis.

Tokie ir panašūs keisti apklausų duomenys susilaukia pačių įvairiausių apžvalgininkų komentarų. Skeptiškai nusiteikusieji teigia, kad nepasitikėjimas Seimu aiškintinas neefektyviu Seimo darbu bei jį renkančios visuomenės politiniu neišprusimu – prisiklausoma dosniai žarstomų rinkiminių pažadų, po kurių neišvengiamai seka nusivylimas.

Nusivylimas, turbūt, pagrįstas, kai iš karto po rinkimų politikai viešai tėškia, jog rinkimų pažadai tebuvo muilo burbulas. Pamėginkime įsivaizduoti, kaip reaguotų bankas, paaiškėjus, kad paskolą gavęs klientas pinigus panaudojo ne pagal paskirtį, o kokiai nors kelionei į šiltuosius kraštus.

Yra kažkiek ir politinės beraštystės: pavyzdžiui, apie trečdalis gyventojų dėl kainų kilimo kaltina Vyriausybę (lyg tebegyventume planinės ekonomikos laikais), o balandį „Baltijos tyrimų“ atlikta apklausa parodė, jog dešimtadalis net nežino, kas vadovauja Seimui. Tačiau vis tiek nelabai aišku, kodėl nusivylus Seimu jo vadovo reitingai išlieka gana aukšti, ir kodėl pasitikima apsimelavusių partijų lyderiais, bet ne jų partijomis.

Silpstant politinio režimo legitimumui atsiranda palanki terpė populistiniams veikėjams, o tai ilgainiui gali dar labiau sumažinti pasitikėjimą politiniu procesu. Esant tokiai situacijai, reguliariai pasirodantys politikų ir institucijų reitingai ima šiek tiek erzinti – aišku, kad valdžios institucijomis pasitikima menkai, bet neaišku kodėl bei ką politikai turėtų daryti, kad pasitikėjimas augtų.
Ąžuolas Bagdonas:

Kiti apžvalgininkai pastebi, kad Lietuvos rinkėjai yra dažnai balsuoja už asmenis, o ne partijas ar jų programas. Tokia padėtis, kuri egzistuoja daugumoje rytų Europos valstybių, aiškinama iš sparčių ekonominių ir politinių pokyčių sukelto nestabilumo kylančiu stipraus lyderio poreikiu bei politinės kultūros nebrandumu. Iš tiesų, galima teigti, kad stabilumo poreikį atspindi aukšti Bažnyčios, kariuomenės ir kitų institucijų, kurios iš esmės aktyviai nedalyvauja visuomenės gyvenime, tačiau įkūnija tam tikras vertybes, reitingai. Tačiau tai kartu reiškia ir kad nėra nepasitikėjimo institucijomis apskritai. Pavyzdžiui, ugniagesiais Lietuvoje pasitiki daugiau nei keturi penktadaliai žmonių, nors vargu ar nors procentas sugebėtų nurodyti priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos vadovo pavardę. Tad stipraus, stabilumo pojūtį keliančio lyderio poreikis negali paaiškinti, kodėl, pavyzdžiui, policijos vadu pasitikima dvigubai labiau nei policija.

O gal viskas paprasčiau? Gal visuomenės pasitikėjimą pelnyti galima geru darbu, o paskiri institucijų vadovais pasitikima labiau, nes jie yra ne tik matomesni, bet ir gali dirbti geriau nei jų vadovaujamos institucijos. Pavyzdžiui, reguliarūs kai kurių Seimo narių išsišokimai ir apsikvailinimai smukdo Seimo reputaciją, tačiau visuomenė vertina atskirų Seimo narių darbą. Tačiau pagalvokime: o ką tokio nuveikė Grigaravičius, be to, kad pasipriešino vidaus reikalų ministrui ir atsisakė atsistatydinti? Nusikaltimų skaičius auga po 10 procentų kasmet, o ištiriama ne per daugiausia: apie 40 procentų (ir tik 17 procentų automobilių vagysčių).

Kaip bevertintume policijos darbą, pasitikėjimo policijos vadovu lygis turėtų būti panašus į pasitikėjimą policija. Kadangi taip nėra, peršasi kiek ciniška išvada – norint būti populiariu tereikia kaip nors išgarsėti, o po to stropiai nieko neveikti. Kraštutinis, nors gal šiek tiek anomalus, pavyzdys čia galėtu būti V.Landsbergio reitingai, kurie ima augti, kai šis politikas pasitraukia nuo politinės scenos, ir tučtuojau ima smukti, kai tik jis aktyviau pasisako bet kokiu klausimu. Galima spėti, kad ir Prezidento V.Adamkaus aukšti reitingai kažkiek susiję su palyginti pasyviu Prezidento prisiimtu vaidmeniu politinėje sistemoje.

Tiems, kurie nenori mąstyti ciniškai, gali būti labiau priimtinas kitoks prieštaringus signalus siunčiančių apklausų išaiškinimas, kuris dažniausiai prisimenamas tada, kai apklausų duomenys yra tokie šokiruojantys, jog verčia kaip nors reaguoti. Prieš keletą metų paaiškėjus, kad apie trečdalis didmiesčių gyventojų ilgisi sovietmečio, ir kasmet daugiau nei pusei apklaustųjų išreiškiant nepasitenkinimą demokratijos veikimu Lietuvoje, kai kurie apžvalgininkai ėmė abejoti pačių apklausų patikimumu. Be metodologinių aspektų, tokioms abejonėms yra nemažai pagrindo: į sudėtingus klausimus apklausose reikalaujama vienareikšmiškų atsakymų, patys klausimai formuluojami dviprasmiškai arba taip aptakiai, kad apklausų duomenys nieko konkretaus nebepasako. Ką, pavyzdžiui, reiškia pasitikėti ugniagesiais ir kuo pasitikėjimas ugniagesiais skiriasi nuo pasitikėjimo Bažnyčia? Kuriuo demokratijos veikimo aspektu nepatenkinti piliečiai? Ir taip toliau.

Visose paminėtuose visuomenės nuomonės apklausų duomenų traktuotėse turbūt yra tiesos. Tačiau pripažinkime, kad iš įvairiai interpretuotinų pasitikėjimą tiriančių apklausų kol kas aiškėja tik vienas dalykas: politinė sistema palaipsniui netenka legitimumo. Politologai teigia, jog mažėjant pasitikėjimui valdžios institucijomis ir politiniu procesu paprastai smunka rinkėjų aktyvumas ir demokratijos kokybė bei didėja įstatymų nesilaikymo ir politinės veiklos netradicinėmis priemonėmis tikimybė (streikai, bado akcijos etc.). Būtent tokią kritinę padėtį šiandien ir matome Lietuvoje.

Silpstant politinio režimo legitimumui atsiranda palanki terpė populistiniams veikėjams, o tai ilgainiui gali dar labiau sumažinti pasitikėjimą politiniu procesu. Esant tokiai situacijai, reguliariai pasirodantys politikų ir institucijų reitingai ima šiek tiek erzinti – aišku, kad valdžios institucijomis pasitikima menkai, bet neaišku kodėl bei ką politikai turėtų daryti, kad pasitikėjimas augtų. Kam palikti tiek erdvės interpretacijai?

Reikalingos ne tik tokios apklausos, kurios pasakytų, kas valstybėje gražiausias, bet ir tokios, kurios reguliariai tirtų visuomenės nuomonę konkrečiais klausimais, taip pasufleruodamos politikams, kam reikėtų teikti prioritetą. Tuomet gal būtų galima tikėtis, kad visuomenės pasitikėjimas bus pelnomas už aktyvią veiklą, o ne už pasyvumą.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.