Mūsų pasaulis, deja, pasikeitė. Brutali jėga ir vėl tampa geopolitiniu veiksniu. Visais laikais buvo svarbu tinkamai pateisinti veiksmus, naujus karus, tačiau šiandien informacinės erdvės vaidmuo kaip niekad sustiprėjo. Krymo okupacija puikiai parodė, kokia yra svarbi žiniasklaida ir kaip ji išnaudojama agresoriaus.
Rusija kariauja propagandinį karą. Ir jų taikiniai yra ne tik Rusijos visuomenė, bet ir užsienio šalys. Lietuva taip pat. Ir tai ignoruoti yra pati tikriausia stručio poziciją: įkišau galvą į smėlį, nieko nematau, vadinasi, nieko nevyksta. Tokia stručio pozicija, apsimetimas, kad nieko blogo nevyksta, kad propaganda neveikia – tai naivumas arba tiesiog agresoriaus palaikymas.
O kaip kovoti prieš propagandą? Atsakyti dar didesniu melu? Jokiu būdu, nes tai pats tiesiausias kelias į pralaimėjimą. Atsakas gali būti vienas – įvardijimas reiškinių savais vardais. Jei vyksta karas, tai jį taip ir reikia vadinti. Ir kai vyksta karas, yra agresorius ir auka, kurią užpuolė.
Ir čia iškyla labai rimtas klausimas žurnalistui. Ar jis privalo pateikti, kaip įprasta, dvi nuomones: agresoriaus ir aukos? Net jei jis žino, kad viena iš tų nuomonių yra melas?
Ar palaikydamas auką, jis praranda objektyvaus žurnalisto statusą? Dažnai pasigirsta tokių nuomonių. Tačiau ar yra moralu platinti propagandą, pateikti ją lygiavertę tiesai? Ar tai yra objektyvi žurnalistika? Įsivaizduokime, kad per II Pasaulinį karą iš amerikiečių žurnalistų būtų reikalaujama pateikti ir J. Goebbelso propagandą apie padėtį frontuose kaip lygiavertę sąjungininkų informacijai?
Sočiuose Vakaruose užaugę teoretikai, įpratę nuo visko atsiriboti ir žvelgti iš distancijos, dažnai tokius elementarius dalykus pamiršta. Kas tai yra?
Sociologas Zygmuntas Baumanas šį reiškinį įvardijo, analizuodamas siaubingą holokaustą atvejį. Jis iškėlė klausimą: kodėl daugybė inžinierių, tikinčių, puikių tėvų, niekada nieko nenužudžiusių, prisidėjo tobulinant dujų kameras, kuriose buvo masiškai žudomi konclagerių kaliniai? Ir tai jie darė savanoriškai, jiems nebuvo grasinama. Kodėl jie galėjo daryti tokius dalykus? Sociologo atsakymas: tai leido padaryti specialisto etika. Geras specialistas yra tas, kuris gerai atlieka savo darbą. Kokiam tikslui tai bus panaudota, tai jau ne jo reikalas. Todėl tie inžinieriai lengva sąžine tobulino dujų kameras.
Lygiai tokia pačia etika vadovaujasi ir ta gausybė teoreotikų, kurie nori iš informacinės erdvės pašalinti bet kokias moralines vertybes, palikti tik technišką informacijos paskelbimą. Tai yra pats tiesiausias kelias į informacinį holokaustą.
Manau, kad blogiausia žurnalistika yra ta, kuri nedaro skirtumo tarp budelio ir aukos, kuri paskęsta smulkmenose, nemato bendro vaizdo.
Prisiminkime, kaip mes kovojome už savo laisvę? Mūsų laimė buvo ta, kad tuomet dauguma žurnalistų buvo Lietuvos pusėje. Jie palaikė drąsią tautą, pakilusią į kovą už laisvę. Ar šiandien nereikia grąžinti skolas?
