Kiekvieno poreikiai
Po gero dešimtmečio atgaivinta idėja, kadaise Algirdo Brazausko ir socdemų valdymo laikais jau buvo iškelta Neringos gyventojams skundžiantis dėl retai, lėtai ir brangiai aptarnavusių keltų. Tada pasirinkta modernizuoti perkėlos darbą, nuolatinių automobilių eilių neliko, skundų tarytum irgi. Tačiau Neringos meras ir šiandien aktyviai gina tilto idėją, o 86 proc. nerijos gyventojų jį palaiko.
Natūralu, jog vietiniams vis tiek norėtųsi gyvenimą jiems supaprastinančio ir susisiekimą atpiginančio tilto. Tačiau čia susiduriame su panašia į prieš skalūnų žvalgybą sukilusių Žygaičių problema: vietinis ar valstybės interesas svarbesnis?
Skirtumas tik tas, kad Žygaičiuose buvo apsiginkluota būtent aplinkosauginiais lozungais, tačiau ginamas siauras konkrečios gyvenvietės interesas, aukojant galimai milžinišką valstybės naudą ir energetinę nepriklausomybę. Neringoje šiandien taip pat aktyviai palaikomas projektas, neabejotinai patrauklus ir naudingas vietos gyventojams, tačiau padarysiantis žalą tiek unikaliai vietovei, kurią laikome valstybės turtu, tiek ir Lietuvos tarptautiniam įvaizdžiui.
Kam dar reikia tilto? Klaipėdiečiams? Pagal paskutines apklausas, pusė jų tilto idėjai nepritaria, likę pasidalinę į rėmėjus ir neturinčius nuomonės. Mąstant asmeninės naudos argumentais, tiltas patiktų ir vasarotojams iš visos Lietuvos, leisdamas paprasčiau ir greičiau pasiekti Kuršių Neriją. Tačiau būtent čia ir reikia atsakyti, kas svarbiausia. Kiekvienam atvažiuojančiam paprasčiau būtų pačios Kuršių Nerijos sąskaita.
Kad išliktų kokia yra, ji turi būti truputį nepatogi, truputį brangi, netraukianti masių, verčianti atvykstantį susimąstyti, ar tikrai to nori. Šiandien labai aišku, kad norintys naktinio šėlsmo ir žmonių masių renkasi Palangos pajūrį, o ieškantys ramybės ir gamtos – Neringos poilsiavietes. Tiltas tai neabejotinai pakeistų.
Nacionalinis interesas?
Visų suinteresuotų tilto atsiradimu kelyje stovi niekam nepatogi UNESCO su profesorium Romu Pakalniu priešakyje. Jų siunčiama žinia paprasta: jei atsirastų toks tiltas, Kuršių Nerijos neliktų UNESCO pasaulio paveldo objektų sąraše. Vargu, ar reikia priminti, kad būti šiame sąraše yra milžiniškas pripažinimas ir garbė kiekvienai šaliai. Iš kitos pusės, patekimas į jį yra įsipareigojimas saugoti tokio vertybe pripažinto objekto autentiškumą. Lietuvos įsipareigojimas yra ne išsaugoti Kuršių Neriją, o išsaugoti ją tokią, kokia yra.
Būtent dėl pavojaus paversti Neringą turizmo konvejeriu ir kyla grėsmė prarasti UNESCO suteiktą statusą. R. Pakalnis pateikia labai konkretų pavyzdį, kuris atsako į visas spekuliacijas: Dresdeno senamiestis buvo išbrauktas iš UNESCO paveldo sąrašų būtent ir vien todėl, kad jame nutiestas tiltas. Apskritai pasaulinė tendencija yra nedarkyti paveldinių senamiesčių „stiklainiais“, o salų ir pusiasalių – tiltais. Tą mėginantis neigti Neringos meras netgi pasitelkė aiškinimus, jog, pavyzdžiui, į Vokietijos Fehmarno salą buvo pastatytas tiltas ir dėl to jai nieko neatsitiko. Nutylėta esminė pusė tiesos: UNESCO paveldo objektu ji niekada ir nebuvo pripažinta. Vien tokie „pritempti“ pavyzdžiai verčia abejoti tilto statybų lobistais.
Keista nuolat girdėti apibendrinimą, jog tilto statybų neleidžia tik aplinkosaugininkai. Tiesa, Aplinkos apsaugos ministras teigia, kad tiltas į Neringą gali būti svarstomas tik kaip paskutinė priemonė. Griežtai projekto nepalaiko ir Kuršių Nerijos nacionalinio parko direktorė, atkreipianti dėmesį į tai, kad nerijai vasarą automobilių ir taip gerokai per daug. Nesileidžiant į detales reikėtų suprasti, kad pasaulinio pripažinimo ir vertės sulaukęs objektas yra visos Lietuvos nacionalinis paveldas, kurį apsaugoti turėtų būti visų mūsų rūpestis ir prieš tarptautinę bendruomenę prisiimta atsakomybė. Ją nešti reikėtų nepasiduodant spekuliacijoms, jog gal būsime unikalūs istorijoje ir tokiu tiltu Kuršiu Nerijos autentiškumo nesunaikinsime.
Dvigubas nenuoseklumas
Tilto idėjos šalininkai pasižymi dvejopu nenuoseklumu. Pirma, nors visą nepriklausomybės laikotarpį buvo priimami kryptingi sprendimai siekiant apsaugoti Kuršių Neriją nuo urbanizacijos ir automobilių srautų, strateginiais dokumentais nutarta skatinti su žemynine Lietuvos dalimi vandens turizmą, investuotos lėšos į perkėlos modernizavimą, toliau siekiama, kad Lietuva visiškai nenuosekliai apverstų savo poziciją aukštyn kojomis ir pasirinktų tilto statybas. Tai visai ne keista – anksčiau pralaimėjusios interesų grupės visada priverstos ir toliau reikalauti mesti ne pagal jų viziją pradėtus darbus ir strateginius planus.
Labiau stebina antrasis nenuoseklumas, neišvengiamai kylantis dedant pastangas suderinti supaprastinto greito ir efektyvaus pravažiavimo į Kuršių Neriją pažadą su raminimais, jog neva galima išsaugoti dabartinius aplinkai ir idiliškai vietovės atmosferai nepavojingus lankytojų srautus įvedant rinkliavą ar kitas priemones.
Tilto idėjos šalininkai vieną akimirką žada, jog Klaipėdoje išnyks vasarą prie perkėlos susidarantys kamščiai ir atsivers patogus nestabdomas pravažiavimas, kitą akimirką ramina skeptikus, jog bus įrengti rinkliavos punktai, kurie „atsijos“ tikrai motyvuotus lankytojus. Tokie punktai vis tiek stabdytų eismą ir finansiškai ribotų patekimą. Dar įdomiau, idėjos šalininkai švaistosi mintimis, kad tokia tilto rinkliava surinktų milijonais didesnes nei kad surenka dabartinė perkėla biudžeto pajamas, kurias būtų galima skirti nors ir sraigtasparniams nerijos priežiūrai. Kaip tai įmanoma, jei automobilių srautai nebus drastiškai didesni, o persikėlimas į saugomą teritoriją nebrangs?
Sunku susigaudyti, kuris argumentas už tiltą į Kuršių Neriją yra tas tikrasis. Vargu, ar daug kas tikime, jog tokios rinkliavos ar juo labiau lankytojų kvotos ilgai veiktų susidūrusios su visuomenės spaudimu. Akivaizdu atrodo viena – norintieji tilto skirtingus dalykus norinčioms girdėti auditorijoms žada skirtingus dalykus, kurie akivaizdžiai prieštarauja tarpusavyje.
Arba-arba
Tarp visų kitų tilto idėją palaikančių grupių Klaipėdos uostas rodo palyginti nedaug entuziazmo, tačiau rimčiausius argumentus. Dar žiemą viešai patvirtinta, jog Klaipėdos uosto darbui dabartinė perkėla netrukdo. Tačiau ateityje ji gali trukdyti: netoli perkėlos bus atidarytas naujas keleivių ir krovinių terminalas, dujovežiai dukart per savaitę porai valandų stabdys keltų reisus plaukdami uosto kanalu. Klaipėdos uostas plečiasi ir plėsis, o miestui tai turėtų būti ne problema, o interesas – būtent uostas yra pagrindinis Klaipėdos pajamų šaltinis ir gerovės variklis.
Vis dėlto uostui dėl perkėlos kylančios dilemos turėtų būti išsprendžiamos kitais keliais, tiesiog pripažinus, kad dėl tilto kaip ir, pavyzdžiui, dėl stojant į ES atidarytų valstybės sienų, Lietuva apsisprendė seniai, sutikdama, kad Kuršių Nerija taptų UNESCO saugomu paveldo objektu. Pasirinkimas tiesti tiltą sprendžiant uosto problemas paprasčiausiai neturėtų būti ant diskusijų stalo.
Toks griežtas verdiktas neišvengiamas, jei pripažįstame, kad iš tiesų darome milžiniškos svarbos pasirinkimą: renkamės tarp tilto į Kuršių Neriją ir pačios Kuršių Nerijos, kokią ją saugome ir pažįstame.
Nepasidavę iliuzijai, kad autentišką pasaulio kampelį apsaugos išgalvotus milijonus esą atnešiantis rinkliavos postas, matome, kad visi argumentai už tiltą ir jo naudą yra dedami ant svarstyklių kitoje pusėje dedant pačią Kuršių Neriją kaip formaliai pripažintą ir šio vardo iš tiesų vertą UNESCO pasaulio paveldo objektą. Jei norime nenuosekliai blaškytis šioje srityje, galima tęsti diskusijas apie tilto reikalingumą, tačiau sąžiningai, t.y. suprantant ir atvirai pasakant, kad jo kaina yra pati Kuršių Nerija. Galbūt ne tiek ir daug Lietuvoje yra norinčiųjų tą kainą mokėti.
