Tokios pozicijos dėl rekonstruotos ministro pirmininko rezidencijos laikosi socialinių mokslų daktaras, knygų serijos apie privačius Vilniaus interjerus „Privatus Vilnius“ autorius Eugenijus Skerstonas.
7 metus rekonstruota premjero rezidencija visuomenei pristatyta antradienį.
E. Skerstono teigimu, vertinti šios rezidencijos interjerą, kaip sumanymo ir puošybos ypatumų visumą, neįmanoma jau vien todėl, kad ji nėra baigtinė. „Pradžia, bent jau sprendžiant iš jūsų portale pateiktų fotonuotraukų ir per televiziją matyto reportažo, labai liūdna, nors nemanau, kad kitokį įspūdį susidaryčiau apsilankęs“, – dėsto E. Skerstonas.
Jis stebėjosi, kad žurnalistams apie interjero įrangą ir puošybą pasakojo ministro pirmininko kanclerio pirmasis pavaduotojas, o ne sumanymo autoriai ar baldų tiekėjai.
„Gal dekoratoriams, kuriems patikėta nelengva užduotis, pavyks „išvairuoti“ į visais atžvilgiais pateisinamą kelią, bet dabar pristatyta būklė, mano supratimu, gali būti vertinama, nepasakius dar aštriau, vienareikšmiai neteigiamai. Kas gali patikti (aš neaptariu paveldėtos architektūrinės dalies), kuo reikėtų gėrėtis, jeigu vis dar nėra paties gėrėjimosi objekto? Gal jis, už papildomą „kuklų“ biudžetą, dar bus sukurtas?“, – svarsto interjerų specialistas.
Pasak E. Skerstono, įrengiant oficialių rezidencijų interjerus, įprastai siekiama kompromiso, kurio esmę sudaro viešojo (oficialaus) ir privataus („šeimos namų“) gyventojų gyvensenos darna, jau nekalbant apie istorinio tęstinumo idėją. Tokia rezidencija – pereinamoji, joje turės būti kuriama vienintelio valstybinio ir daugelio šeiminių gyvenimų istorija. Šios aplinkybės ir turėtų tapti esmine koncepcijos, tai yra, kūrybinio vidaus puošybos sumanymo filosofija ir meninio apipavidalinimo fonu.
„Premjero, kad ir Lietuvos, rezidencija – ne „Formulės I“ ar ekonominės klasės viešbutis, kuriame, puošybos atžvilgiu, nėra nieko įdomaus ir tik būtiniausi patogumai. Teko girdėti, kad interjero autorių laikytasi vadinamojo skandinaviškojo, dar vadinamo šiaurietiškuoju, stiliaus. Jeigu taip, tai jis suprastas, švelniai tariant, ne visai teisingai – kuklumas ir saikas nereiškia, kad blogai apipavidalintų patalpų interjeras jau ir yra minimalistinis“, – aiškino E. Skerstonas.
Jo pastebėjimu, šioje rezidencijoje minimalizmas išreikštas nenugalimu, visiems iki gyvo kaulo atsibodusiu minkštuoju kampu. Jis jau nekalba apie patį šimtus kartų matytus baldų modelius ir niūrius, nors gal praktiškus, audinius. Iš nuotraukų specialistui pasirodė, kad rezidencijos grindys išklotos laminatu, kuris visiškai nepriimtinas, nes išties nejaukus, net nemalonus akiai, kaip kadaise idealizuotas pilkšvos spalvos linoleumas.
Iš tiesų grindys išklotos ąžuolinėmis lentomis.
Stebina televizorius miegamajame
Pasak E. Skerstono, lietuviškų kietų baldų ir itališkų minkštųjų junginys tikrai nebūtinai reikš siekiamą skandinaviško interjero įvaizdį. Jo negelbės net pagal banalią schemą sukabinti šviestuvai. „Apie miegamąjį neturiu net ką pasakyti – kas tai? Kodėl tokioje patalpoje reikėtų norėti miegoti? Nenorėčiau plėtotis ir komentarą papildyti man pačiam nepriimtinomis, bet į galvą ateinančiomis metaforomis. Iš kurios vietos ir kokioje kūno pozicijoje reikėtų žiūrėti į televizoriaus ekraną? Gulint ar sėdint ant nuotraukoje matomos kėdutės? Kodėl jis miegamajame? Ar tokio ploto rezidencijoje šiam aparatui nerasta kitos vietos, kad ir hole? Kokia šviesos šaltinio patalpos lubų viršuje funkcija? Šviesti, kad būtų šviesu?“, – klausia pašnekovas.
E. Skerstono teigimu, interjeristų nuovoka apie šviesosklaidą ir šaltinių funkcionalumą turėtų būti pataurinta. Vis dėlto, sako E. Skerstonas, ar patogu gyventi ir dirbti tokioje rezidencijoje, nuspręs laikinieji jos šeimininkai. Tikriausiai jie, o ne vien tik dekoratoriai personifikuos gyvenamąją namų aplinką, jai suteiks savitumo ir meniškumo, taigi ir užbaigtumo. Specialisto tvirtinimu, taip pat nepateisinama židinio vieta: jis nei matomas, nei funkcionalus.
Siūlo prašyti premjero ir ponios atleidimo
Pašnekovo svarstymu, galbūt baigtiniam rezultatui, jeigu ketintume pasidžiaugti tuo, ką įsivaizduojame esant lietuvišku interjeru, galės būti suteiktas „lietuviško kolorito“ ar „lietuviško stiliaus“ titulas. Tačiau tokiu atveju jam kyla klausimas, kodėl minkštieji baldai itališki, o ne lietuviški.
„Į klausimą, ką aš daryčiau kitaip, atsakyčiau paprastai – viską, išskyrus asmeniniams patogumams skirtas erdves, kurios nors niūrios, primena kažką matytą, bet pakenčiamos. Klausiate apie investuotus milijonus: jeigu tai interjero, kaip jūs sakote, galutinis variantas, tai viskas, ką vadinate investicija, aš pavadinčiau katastrofa, kūrybiniu pralaimėjimu ir totaline nesėkme, verta išsamaus audito“, – kritiškas buvo socialinių mokslų daktaras.
E. Skerstonas ironizuoja, kad projekto autoriai turėtų prašyti premjero ir jo žmonos atleidimo. „Jeigu variantas negalutinis, tai verta pulti ponui premjerui, ypač jo žmonai, į kojas prašant atleidimo už žmogiškai suprantamas, bet brangiai kainuojančias mums, visiems mokesčių mokėtojams, klaidas bei suteikiant bent mėnesį laiko joms ištaisyti, visų pirma, nukabinant užuolaidas. Neteko svečiuotis pas premjerą jo bute, bet jaučiu, kad jis jaukus, malonus, patogus juose gyvenantiems ir ateinantiems į svečius, kad meninės nuovokos jame daug daugiau nei privalomame „protokoliniame“ būste. Gal jis netgi galėtų tapti pavyzdžiu, kaip reikėtų apipavidalinti milijoninę pereinamąją rezidenciją? O gal per anksti rezidencijoje apsilankyta?“, – svarsto E. Skerstonas.
Architektas: panašu į eilinį didelį namą
Pasak interjero ir architektūros studijos „Casablanca“ architekto Eugenijaus Byčenkovo, sunku objektyviai įvertinti projekto vertę, nes matyti, kad dar daug kas nėra pabaigta.
„Rezidencijos interjeras labiau primena visuomeninės paskirties objektą nei gyvenamąjį būstą, trūksta vientisumo, daug neišnaudotos erdvės. Interjeras truputį šaltokas, nors daugelyje vietų naudotos gana kokybiškos medžiagos, brangi įranga, brangūs baldai“, – sakė E. Byčenkovas.
Pasak architekto, gaila, kad pastatas, statytas 1939 m., neatspindi pirminės architektūros. „Dabar atrodo kaip didelis eilinis namas“, – kalbėjo E. Byčenkovas. Pasak jo, tikėtina, kad namai pagražės juos galutinai įrengus.
Architektas nenorėjo imtis plačiau vertinti ir kritikuoti kolegų darbo.
