Leidykla „Briedis“ pristato naujausią serijos „Antrasis pasaulinis karas“ leidinį – knygą „Šviesiaplaukis Vokietijos riteris“. Vokietijos liuftvafės aso, įžymiausio naikintuvo lakūno per visą aviacijos istoriją Ericho Hartmano biografija „Šviesiaplaukis Vokietijos riteris“, kurią parašė R. F. Toliveris ir T. Konsteblis, yra tiesiog neprilygstama tokio pobūdžio knyga.
Autoriai kruopščiai aprašo ir oro mūšių su pranašesnėmis priešo pajėgomis detales, ir E. Hartmano santykius su kovos draugais, požiūrį į draugystę, išdavystę ir meilę. Ši lakūno, per Antrąjį pasaulinį karą numušusio daugiausia priešo lėktuvų (352, iš jų 345 sovietų orlaivius) biografija – tai dvasiškai stebėtinai atsparaus, bet kartu ir kilnaus, garbingo žmogaus gyvenimo istorija. Jo asmenybę iki šiol gaubia legendinio mūsų laikų herojaus aureolė, kurią dar paryškina net pačiomis sunkiausiomis nelaisvės akimirkomis neblėstanti meilė žmonai Uršulai.
Patekęs į amerikiečių nelaisvę E. Hartmanas su kai kuriais bendražygiais buvo atiduotas sovietams. Klajonės po sovietų lagerius, kova su brutalia prievarta, karceriai… Liuftvafės asas, autorių taikliai pavadintas Šviesiaplaukiu Vokietijos riteriu, niekada nepasidavė. Grįžęs iš sovietų nelaisvės Erichas Hartmanas tapo Vokietijos naujųjų karinių oro pajėgų pilotu, mokė vokiečių ir amerikiečių lakūnus kovos meno. Ir iki gyvenimo pabaigos liko tiesus, ištikimas savo idealams žmogus. Knyga gausiai iliustruota fotonuotraukomis, Antrojo pasaulinio karo metams būdingų plakatų, įvairių dokumentų kopijomis.
Skaitytojams siūlome knygos ištraukas.
Reikalauju, kad mane sušaudytų. Aš nebijau mirties
Vyrai pjovė venas rusų kareivių išprievartautoms žmonoms bei dukroms ir korėsi patys
„Tu, purvina fašistine kiaule! Nejau nežinai, kad esi visiškoje mūsų valdžioje? Čia, Rusijoje, mes galime su tavimi elgtis, kaip tik panorėsime. Niekas nieko nesužinos, kas tau nutiko, Hartmanai“. NKVD karininkas prikišo savo pageltusį veidą prie Ericho veido. „Ką pasakysi, jei atnešime tau – tiesiog čia ant padėklo – tavo žmonos ir tavo vaiko galvas?“
Erichas pajuto, kaip kraujas pranyksta iš jo veido. O NKVD karininkas toliau spaudžia savo beginklę auką. „Tu žinai, kad galime pasiųsti mūsų operatyvininkus iš Rytų Vokietijos tiesiai į Štutgartą ir nužudyti tavo žmoną tiesiog Vokietijoje? Prisimink, kaip mes susidorojome su Trockiu. O generolas Mileris Paryžiuje? Mes galime pasiekti ką tik norime ir kur tik norime visame pasaulyje“.
Šis rusų karininko grasinimas Erichui smogė baisų smūgį. Karcerio vienutės tamsoje jis mąstė tik apie viena. Tamsos vandenyne, pasirengusime praryti kūną ir sielą, liko vienintelis inkaras – Uš. Jo prieglauda ir išsigelbėjimas buvo susitikimų jos tėvų namuose Cufenhauzene ar pačių Hartmanų namuose Veilyje ryškūs prisiminimai. Kol Uš namuose saugi, Erichas įstengs atlaikyti visas NKVD atakas. Bet dabar baimė jį paralyžiavo. Jie grasino sunaikinti svarbiausią jo jėgos šaltinį. Tačiau kalinys įstengė susitvardyti ir šaltai pažvelgė į NKVD karininką. „Galite daryti visa, ką norite. Jėga jūsų pusėje. Tai žinau. Bet aš nekenksiu savo šaliai ir savo kalėjimo draugams“. Erichas tvirtai žvelgė rusui į akis. Po minutės šis neišlaikė ir smogė kumščiu sau į delną. „Prakeikimas, Hartmanai! Velniai tave griebtų! Kodėl nenori mums dirbti?“
Panašios scenos kartojosi keliuose sovietų kalėjimuose. Aštuoniolika ar dvidešimt NKVD tyrėjų viliojo jį bet kokiais neįsivaizduojamais siūlymais. Jų metodai įvairavo nuo purvino šantažo iki tarnavimo Rytų Vokietijos KOP. Erichas visada atsakydvo: NE! Jei jo draugai, tie, su kuriais tarnavo, ir karininkai dabar jį laiko užsispyrėliu, tegul prisimena, kad ši savybė jam išsirutuliojo per dešimt sunkiausių išbandymų metų.
Vokiečių belaisviai Rusijoje buvo NKVD žinioje. Buvusių kariškių armija virto vergų armija. Daugelis žuvo tuoj po karo iš bado. Rusai galėjo prityrusius vokiečių inžinierius ir technikus priversti dirbti atkuriant Rusiją, tačiau įsikišo NKVD ir padarė iracionalų sprendimą – palaužti savo belaisvius, priversti juos nustoti būti žmonėmis. Slaptoji policija pradėjo įgyvendinti psichologinio karo programą, kuri labiau atitiko sovietų interesus negu fizinis kerštas. Spaudimas vokiečių belaisviams niekada nesilpo. Svarbiausiu asmenybės žlugdymo ginklu tapo maisto stoka. NKVD sudarė kalėjimuose beviltiškumo, įtarumo, melo ir begalinės propagandos atmosferą. Fiziniai kankinimai, kuriuos vykdė Gestapas, buvo griežtai uždrausti kaip kapitalistinių išnaudotojų įrankis. Sovietų asmenybės griovimo metodai buvo efektyvesni.
Erichas sužinojo apie draudimą mušti belaisvius, kai pateko į nelaisvę. Rusų biurokratija prisirinko tokias krūvas su belaisviais susijusių dokumentų, kad pati jais paspringo. Griazovece NKVD žvalgybos tarnyba ginčijo, kad Erichas yra tas pats „Karaja-1“, įžymusis Pietų Velnias. Jį iškvietė tardyti du NKVD karininkai. Kai sargybiniai įvedė Erichą į kabinetą, jie sklaidė bylą. Vienas karininkas įnirtingai papurtė galvą. „Aš įsitikinęs, jog tai ne tas žmogus“, – pasakė jis rusiškai. Antrasis karininkas atrodė šiek tiek sutrikęs. Pirmasis priėjo prie Ericho ir atkreipė dėmesį į jo ataugančius „ežiuku“ kirptus plaukus. „Žiūrėk, – pasakė rusiškai bendrui – jis šviesus blondinas. Tiesiog šiaudiniai plaukai. Jis negali būti Juodasis Velnias“. Erichas pakankamai suprato rusiškai, kad suvoktų, jog šie kalba apie jo plaukų spalvą. „Hartmanai, nemėgink neigti, kad tu rusų fronte numušei 352 lėktuvus. Pas mus viskas užrašyta“.
Erichas abejingai linktelėjo galva. Jie kreipėsi į jį vokiškai. „Bet tada tu esi geriausias Vokietijos asas!“ – džiugiai pareiškė rusas. Erichas papurtė galvą. „Ne, aš nesu geriausias Vokietijos asas“. „Bet nė vienas kitas nenumušė tiek lėktuvų“, – paprieštaravo rusas. Erichas, kaip koks mokytojas, stengdamasis įkalti matematikos išmintį į galvą beviltiškai studentei, švelniai šyptelėjo: „Taip. Aš numušinėjau rusų lėktuvus ir tik keletą amerikiečių mašinų. Vakarų fronte pilotas, vardu Marselis, numušė 150 britų lėktuvų. Mūsų KOP vienas britų lėktuvas prilyginamas trims rusiškiems. Taigi geriausias naikintojas yra Marselis, o ne aš“.
Rusai vienas per kitą ėmė keiktis. Jiems nepatiko, kad taip žeminami jų lakūnai. Erichas ramiai sėdėjo, kol tie nusiramino ir vėl atsisuko į jį. Kaip kruša pasipylė klausimai, tyrėjai norėjo, kad jis patvirtintų bylos informaciją. Erichas nusprendė, jog toliau tylėti nėra prasmės.
Šie skalikai sužinos teisybę, nesvarbu, ar jis pats tai pasakys, ar ne. „Tu patvirtini, kad buvai Juodasis Velnias? „Kaip tik per karą taip mane vadino rusų radijo stotys“. „Bet tavo plaukai tiesiog šiaudų spalvos“, – paprieštaravo vienas iš NKVD karininkų.
„Mano plaukai visada buvo šviesūs, – pasakė Erichas. – Bet porą mėnesių mano lėktuvas buvo nudažytas juodai ir jūsų lakūnai mane pavadino Juoduoju Velniu“. Antrasis karininkas sėdo prie stalo ir užvertė dosjė. „Už tavo galvą per karą buvo skirtas apdovanojimas. Būčiau turtingas, jei vyriausybė už tave dabar sumokėtų“. Rusas nužvelgė Erichą nuo galvos iki kojų ir pastebėjo, kad jo liuftvafės munduras sulamdytas ir skylėtas. Erichas buvo panašus į ką tik nori, tik ne į baisųjį Juodąjį Velnią. Pats grėsmingiausias Rytų fronto naikintojas virto paprastu kaliniu.
Tardymas truko kelias valandas ir paaiškėjo, kad Erichas skraidė pačiu tobuliausiu karo metų reaktyviniu naikintuvu Me-262. Tačiau Šviesiaplaukiam Riteriui reaktyviniai lėktuvai liko beveik nepažįstami. Prižiūrimas Heinco Bero, jis Lechfelde atliko tik keletą treniruojamųjų skraidymų. Tačiau NKVD nusprendė, kad ir šie žinių trupiniai gali būti naudingi.
Rusai užgrobė keletą tvarkingų Me-262 ir išgabeno juos įvertinti į Rusiją. Bet, neturint tų žinių, kurias įgijo vokiečiai, skraidyti šiais lėktuvais buvo rimta problema. Todėl po to, kai Erichas, pažintas kaip Juodasis Velnias, kelias dienas buvo tardomas dėl visko, kas susiję su reaktyviniu naikintuvu. Bet Erichas nedaug galėjo pagelbėti NKVD, nors papasakojo viską, ką žinojo apie Me-262. Jis paaiškino, kad šiuo lėktuvu atlikęs tik dešimt skrydžių. Tačiau dabar jo kaip geriausio pasaulyje lakūno naikintojo įvaizdis kenkė jam pačiam. Rusai numanė, kad kovinis lakūnas turi ir aviacijos inžinieriaus žinių. Ilgi tardymai darėsi vis šiurkštesni, nes rusų karininkas mėgino išspausti iš Ericho informaciją, kurios tas neturėjo. „Majore Hartmanai, jūs kažką slepiate. Kodėl nenorite papasakoti mums visko, ką žinote? Jūs privalote tai papasakoti“.
Šiurkštus NKVD leitenantas nebuvo lakūnas. Tai Ericho užduotį darė dar sudėtingesnę. Jis pamėgino vėl viską paaiškinti. „Galiu jums papasakoti, kaip šiuo lėktuvu pakilti. Aš jau ir papasakojau. Galiu papasakoti, kaip juo skristi ir ką pilotas turi stebėti, ypač tai pasakytina apie dujų sektorių. Bet aš negaliu papasakoti, kaip veikia įvairūs lėktuvo mechanizmai. Aš pilotas, o ne inžinierius“. Rusas paniuro, nes Ericho žodžiai jo neįtikino. Jis pateikdavo klausimus apie reaktyvinį lėktuvą iš knygelės. Buvo visiškai aišku, kad nė kiek nenutuokia apie aviaciją. Erichui jis atrodė panašus į kaimietį. Ir tada Šviesiaplaukis Riteris pamėgino rasti tinkamą paaiškinimą. „Reaktyviniame lėktuve aš kaip ūkininkas. Jūs žinote, kad ūkininkas kinko arklį į vežimą. Jis tai moka padaryti, moka ir važiuoti vežimu. Tačiau jis nemėgina įsiskverbti į arklio vidurius“.
Piktai šaukdamas leitenantas pašoko ir smogė Erichui lazda per veidą. Skaudus smūgis Erichą privertė sukunkuliuoti pykčiu, viskas aplinkui tarsi paniro į purpurines putas. Jis stryktelėjo per visą kambarį, čiupo kėdę ir puolė skriaudėją. Plačiai užsimojęs Erichas trenkė rusui per galvą. Karininkas krito be sąmonės. Akimirksniu pyktis atslūgo ir Erichą apėmė baimė. Jie tikriausiai jį sumuš, o gal ir nušaus. Jis pradarė kambario duris ir pašaukė sargybinius. Kai jie padėjo leitenantui atgauti sąmonę, šis atkišo pirštą kalinio pusėn: „Į karcerį jį. Išveskite“.
Erichas pratūnojo keturiasdešimt aštuonias valandas toje košmariškoje skylėje vienui vienas. Šaltis ir alkis privertė jį rimtai išsigąsti dėl savo likimo. Kai trečią dieną sargybiniai išvilko jį iš karcerio, buvo įsitikinęs, kad ves sušaudyti. Markstydamasis nuo ryškios šviesos, rengėsi pačiam blogiausiam atvejui. Bet nuvarė į tą patį kabinetą, kuriame jis smogė rusų karininkui. Tada pamanė, kad bus mušamas. Bet apstulbęs pamatė, jog kabinete sėdi tas pats NKVD leitenantas ir plačiai šypsosi. Priešais rusą ant stalo buvo pastatytas butelis degtinės ir padėta duonos. „Na, kaip reikalai, Hartmanai?“ Leitenantas parodė ranka gėrimą ir užkandį. „Pasistiprink, Hartmanai. Tau bus naudinga užkąsti ir išgerti“.
Erichas buvo apstulbęs. Šis taip ant jo užsiutęs žmogus dabar štai siūlo valgyti ir gerti. Neįstengdamas suvokti keistos ruso psichikos, Erichas paėmė gabalėlį duonos ir gurkštelėjo aitrios degtinės. Rusas žiūrėjo į jį. Kai Erichas pastatė stiklinę ant stalo, leitenantas plačiai nusišypsojo ir mostelėjo ranka savo kėdės pusėn. Šį kartą aš sėdžiu ant kėdės, Hartmanai. Tau kėdės nebus. O dabar tave nuves pas kitus belaisvius. Prašau atleisti, kad smogiau tau lazda“. Erichas linktelėjo, parodydamas, kad priima ruso atsiprašymą. Kol sargybiniai vėl vedė į kamerą, jis mąstė apie keistą NKVD karininko elgesį.
Ruso elgesio negalėjai niekaip protingai paaiškinti. Bet paskui seni kaliniai Erichui pasakė, kad jam smogęs karininkas rimtai nusižengė rusų įstatymui ir, jei vyresnybė apie tai sužinotų, galėtų gauti griežtą tarnybinę nuobaudą. Tai buvo tiesa. Per pusvienuoliktų metų kalėjimo rusų lageriuose tas smūgis lazdele per veidą buvo vienintelis fizinio poveikio Erichui Hartmanui atvejis. Jo reakcija į smūgį buvo įrašyta byloje. Po kelerių metų, Šachtų kalėjime, rusė mergina vertėja parodė Erichui pastabą: „Su šiuo kaliniu elgtis atsargiai – mušasi“. Keletą kartų per nelaisvės metus jis girdėjo, kaip sargybiniai jį vadino „mušeika“. Tačiau Erichas neįtarė, kad šis nereikšmingas incidentas taps jo paveikslo, kaip užsispyrėlio ir kliautininko, dalimi.
