Spręsdamas bylą, susijusią su transseksualų teisėmis, EŽTT pateikė 8 ir 12 Konvencijos straipsnių išaiškinimus bei savo poziciją, kodėl valstybės turi pareigą suteikti teisę į santuoką tik skirtingų lyčių asmenims.
Aiškindamas Konvencijos 8 straipsnį, užtikrinantį pagarbą asmens privačiam ir šeimyniniam gyvenimui, Teismas priminė ankstesnį savo išaiškinimą, kad atitinkamas Konvencijos straipsnis “negali būti interpretuojamas, kaip Susitariančiąsias Šalis įpareigojantis užtikrinti teisę sudaryti santuoką tos pačios lyties asmenims”. Tai reiškia, kad Konvenciją atitinka dabar Lietuvoje galiojantis reglamentavimas, kuomet civilinę santuoką gali sudaryti tik skirtingų lyčių asmenys tenkinantys ir kitus įstatymų keliamus reikalavimus.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 str. teigia, kad ,, santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu”. Analogišką reguliavimą randame ir Lietuvos civilinio kodekso 3.7 straipsnyje. Jame taip pat teigiama, kad santuoka yra savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos santykius. O 3.12 straipsnyje, kuriuo pradedamas skyrius skirtas įvardyti sąlygas, kurias turi atitikti asmenys norintys sudaryti santuoką, yra numatytas draudimas sudaryti santuoką tos pačios lyties asmenims.
Šioje byloje EŽTT pasisakė ir dėl Konvencijos 12 straipsnio, kuris tiesiogiai numato vyro ir moters teisę sudaryti santuoką pagal atskiroje valstybėje galiojančius vidaus teisės aktus. Teismo teigimu, „Konvencijos 12 straipsnis yra lex specialis ( speciali norma - aut. pastaba) suteikiantis teisę į santuoką. Jis apsaugo fundamentalią vyro ir moters teisę sudaryti santuoką ir sukurti šeimą. 12 straipsnis priskiria santuokos reguliavimą nacionalinės teisės kompetencijai, įtvirtindamas tradicinę santuokos sampratą, kaip sudaromą tarp vyro ir moters.”
Nors Teismas pripažįsta, kad kai kurios Konvenciją pasirašiusios šalys išplėtė santuokos sampratą ir leido taip pat ir vienalyčiams asmenims susituokti, tačiau tiek Konvencijos 8, tiek ir 12 straipsnis negali būti aiškinamas kaip įpareigojantis garantuoti santuokos prieinamumą vienalytėms poroms.
Savo sprendime Teismo kolegija taip pat sugriovė vieną iš paplitusių mitų, kad neva tarp Konvenciją pasirašiusių šalių egzistuoja vieninga nuomonė vienalyčių asmenų santuokos atžvilgiu. „Iš informacijos, kuri yra prieinama Teismui (...) pasirodo, kad tik dešimtyje šalių ( iš 47 – aut. pastaba) yra leidžiamos tos pačios lyties asmenų santuokos, todėl negali būti sakoma, kad egzistuoja sutarimas Europoje dėl teisės susituokti šiems asmenims“.
Tuo tarpu iš Lietuvos viešojoje erdvėje dažniausiai pasirodančios informacijos galima susidaryti klaidingą nuomonę, kad vienalyčių porų santuokos yra teisinio pažangių demokratinių valstybių progreso vaisius ir, kad diskusijos tuo klausimu yra baigtos, o šiuolaikinės demokratinės Lietuvos įstatyminė bazė yra beviltiškai pasenusi ir neatitinka visuomenės poreikių bei teisinės valstybės raidos tendencijų.
Formuluojant šioje byloje išdėstytų išaiškinimų teisines pasekmės Lietuvai, galima daryti išvadą, kad ji, kaip ir kiekviena iš Konvenciją pasirašiusių 47 šalių, ne tik neprivalo suteikti teisės sudaryti santuoką tos pačios lyties asmenims, bet gali dar aiškiau įtvirtinti fundamentalią vyro ir moters teisę sukurti šeimą, sudarant santuoką.
Autorius yra Vilniaus universiteto Teisės fakulteto magistrantas.
