Suteikta garbė bei pripažinimas, kaip skelbia žiniasklaida, kainavo „nemažai nervų”. Nepaneigiama, kad Vilnius patyrė didelį „šeimininko” išbandymą tiek organizuojant patį renginį, tiek užtikrinant jo saugumą.
Būtent saugumas yra viena iš pačių svarbiausių aplinkybių, dėl kurios buvo sumanyta bei sukurta Šiaurės Atlanto sutarties organizacija. Siekdama saugumo Lietuva atkakliai siekė narystės joje.
Tačiau, kalbant apie saugumą, tikslinga minėti didžiausias grėsmes, kad būtų aišku, nuo ko reikėtų gintis. Paprastai tariant, „pažink savo priešą”, kuris nebūtinai turi pasirodyti didžiulės armijos ar galingos ginkluotės pavidalu.
Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus savo metiniame pranešime minėjo energijos tinklų įvairovės poreikį. Vyriausybės ataskaitoje taip pat buvo minima, kad Lietuvai kyla grėsmė iš Rusijos. Turbūt nebūtų per daug Rusijos hegemoniją energijos šaltinių tiekimo srityje neperdedant įvardyti kaip tam tikrą grėsmę saugumui. Ar NATO, kurios aktyvi narė yra Lietuva, čia gali padėti? Atsakymas, be abejonės, nevienareikšmis.
Viena vertus, NATO buvo sukurta kaip aljansas, turėjęs užtikrinti šalių apsaugą nuo tiesioginės išorinės grėsmės.
Todėl organizacijos vaidmuo, sprendžiant energetikos klausimus, atrodytų, yra negalimas ar nepriklauso jos kompetencijai. Kaip teigė Lietuvos užsienio reikalų ministerijos sekretorius Albinas Januška, „dėl to labiau padėtų Europos Sąjunga”.
Antra vertus, akivaizdu, kad vykstantys globalizacijos procesai jau seniai šalių bendravimą perkėlė į kitą lygmenį. Keičiasi šalių tarpusavio santykiai bei priemonės, naudojamos jiems paveikti. Pasakyti, kiek NATO, kaip organizacija, sudaryta iš 26 narių, gali ginti savo segmentų interesus, nėra taip paprasta, o ir atsakymų yra ne vienas.
Istorikas Česlovas Laurinavičius teigia, kad NATO, nors ir netiesiogiai, iš principo gali padėti Lietuvai išvengti Rusijos įtakos per energetiką. Nereikėtų pamiršti, jog yra pasirašyta Šiaurės Atlanto sutartis, kurios penkto straipsnio pagrindinė idėja – „visi už vieną”. Tam tikras NATO „stogas” valstybei gali padėti kaip diplomatinio spaudimo priemonė, tačiau tai yra jau „aukštoji diplomatija”.
Tačiau diplomatijai reikia kanalų, kurie nėra visiems prieinami. O tie, kurie gali jais naudotis, ne visada suinteresuoti tai daryti dėl kitų. Be abejonės, svarbus buvo JAV valstybės sekretorės Condoleezzos Rice (Kondolizos Rais) vizitas Maskvoje prieš pat neformalų susitikimą bei jos kritika V. Putino atžvilgiu. Forumo metu vykęs NATO ir Rusijos Tarybos susitikimas bei NATO šalių užsienio reikalų ministrų neformaliame susitikime keltos idėjos apie NATO kaip politinį forumą teikia vilties, jog Lietuva yra galingų draugų kompanijoje, tačiau kiek svarbus buvimas joje sprendžiant opias dvišales problemas?
Lietuvos užsienio reikalų ministerijos sekretorius teigė, kad Lietuvos energetikos srities priklausomybė nuo Rusijos išliks ir ateityje pareikalaus nemažai lėšų bei pastangų, tačiau NATO vaidmuo šiuo atveju, nors ir netiesioginis, yra nemažas. Be to, kaip teigė A. Januška, NATO ir Rusijos santykiai gerėja.
Lietuvos narystė organizacijoje yra kaip apsauga nuo Rusijos avantiūrų naudoti ekonomines spaudimo priemones.
Sekretoriaus teigimu, nėra taip paprasta daryti poveikį NATO narėms.
Į klausimą, kokį vaidmenį galėtų vaidinti NATO vis didėjančios Lietuvos priklausomybės nuo Rusijos tiekiamos naftos bei dujų kontekste, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius Raimundas Lopata atsakė: „Absoliučiai jokio”.
Tai tarpvyriausybinė organizacija, kurios pobūdis yra visiškai kitas. Kaip teigė R.Lopata, pati NATO „nelošia” geostrateginiu lygmeniu. Scenarijų rašo kažkas kitas. Ji nėra iki galo prisitaikiusi spręsti kitokio lygio saugumo problemų. Būtent šiuo – naujo NATO pobūdžio – klausimu vyksta daugiausia diskusijų. Instituto direktorius, kita vertus, nepaneigė šalies narystės NATO kaip tam tikros apsaugos priemonės vaidmens, tačiau pabrėžė, kad minėtame kontekste NATO padėti negali. Kalbos apie organizacijos narių vienybę bei tarpusavio pagalbą „išgaruoja” prisiminus Vokietijos kanclerio Gerhardo Schroederio (Gerhardo Šrioderio) pareiškimus apie tai, jog NATO nebėra ta vieta, kur transatlantinės organizacijos partneriai sprendžia ir diskutuoja pagrindinius strategijos klausimus.
Galima prisiminti ir vis gerėjančius Prancūzijos, Vokietijos bei Rusijos santykius. Pastarųjų susitarimus dėl dujotiekio statybos. Ir tai yra tik vienas iš pavyzdžių.O gal tai kaip tik bus naudinga visiems? Kaip teigė V.Putinas, „stabilizuos energetinę situaciją Europoje”, ir pabrėžė, jog kalbama apie „abipusį ekonomikos skverbimąsi energetikos srityje”. Naivu tikėtis visiškos Rusijos izoliacijos ir sugrįžimo į šaltojo karo laikus. Tai mažai kam būtų naudinga.
Tačiau reikėtų prisiminti Lietuvą – dar naują, bet jau aktyvią ir giriamą NATO narę, kuri siunčia savo karius užtikrinti saugumo ir stabilumo Afganistano Goro provincijoje. Ar taip pat naivu tikėtis ir NATO paramos bei pagalbos sprendžiant Lietuvos ir Rusijos santykius kad ir energetikos srityje? Ir ar tai yra NATO kompetencija bei interesų sritis aiškintis dvišales problemas, net jei viena iš šalių yra organizacijos narė? O ar NATO išvis tai gali?
Kaip teigė generolas Jonas Kronkaitis, „nuo karinės grėsmės esame apsaugoti, bet šalį galima veikti ir per vidaus politiką”.
O aną savaitę Vilniuje buvo saugu. Saugiau turbūt buvo ir visoje Lietuvoje, kurios padangę saugo NATO lėktuvai.
