Pasitenkinimo savimi ir neatsakingumo rojus
Kad ir kaip būtų, provincija egzistuoja, ir jai pačiai tai anaiptol nėra tragedija. Tragedija virsta tylus gabių žmonių užgesimas provincijoje, jiems patiems ir juos supančiai aplinkai šito net nepastebint ir nesuvokiant. Provincija yra tai, kas riboja žmogiškųjų galimybių skalę ir neleidžia žmogui savęs realizuoti. Jei tūkstantį kartų į dieną kaip užkeikimą pakartosi tik gražiai saviapgaulei skirtą frazę, kad provincija yra tai, kas mąstoma ir kalbama apie provinciją, nuo to, deja, provincija netaps tikru kultūros židiniu ir intelektualiniu centru.
Provincija prasideda nuo esminių sąvokų ir vertinimo kriterijų painiojimo (arba sąmoningo ir ciniško jų ignoravimo). Provincija – tai nesugebėjimas arba nenoras garbingai žaisti, laikantis visų žaidimo taisyklių. Juk provincijos esmė – tai šventas įsitikinimas, kad mūsų taisyklės ir kriterijai, net jeigu jie iš principo nesuderinami su visuotinai priimtomis taisyklėmis ir kriterijais, yra geresni ir priimtinesni. Sykiu provincija reiškiasi ir nesugriaunamu įsitikinimu, kad pasaulio nėra ten, kur tu esi – kad viskas vyksta kažkur ten, dideliame ir tikrame mieste, o todėl tu už nieką neatsakingas. Provincija visada yra pasitenkinimo savimi ir neatsakingumo už nieką rojus.
Antivakarietiškas ir vakarietiškas provincializmas
Būtinas provincijos komponentas pas mus yra ir antivakarietiška laikysena, tauraus pasipiktinimo kupinu veidu drožiant pamokslą apie tai, kad nėra ko lankstytis prieš Vakarus. (Ir apskritai, kad jie turi iš mūsų mokytis, o ne mes iš jų.) Kita vertus, provincija prasideda ir nuo švento įtikėjimo į savosios visuomenės ir kultūros pranašumą – tiesiog pagal apibrėžimą – prieš kitas visuomenes ir kultūras. (Šia prasme nemažai provincializmo yra Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje, kai tik ten nuskamba paniekos ir atsainumo gaidelė, kalbant apie Rytų Europos šalis.) Taikliu Tomo Venclovos pastebėjimu, provincija visada linkusi save laikyti pasaulio centru, bet, kita vertus, savęs laikymas provincija taip pat yra provincijos bruožas.
Įsitikinimas, kad Vakarų Europa pagal apibrėžimą yra viskuo ir visada pranašesnė už Rytų ir Vidurio Europą, kad bet koks Vakarų funkcionierius ar niekam, išskyrus savo katedrą ir siaurą referentinę grupę, nežinomas akademikas gali auklėti ir „vakarietinti“ Rytų Europos mokslininką ar menininką vien todėl, kad pastarasis yra Rytų europietis, yra gilaus ir beviltiško moralinio bei intelektualinio provincializmo apraiška. Apie Vakarų provincializmą, dešimtmečius besireiškusį politine rusofilija, taikstymusi prie brutalios buvusios Sovietų Sąjungos karinės galios ir visišku nejautrumu jos pavergtų kraštų bei tautų likimui, su didele polemine įtaiga ir aistra yra rašęs žymusis išeivijos politinis mąstytojas Aleksandras Štromas.
Beje, sunkiai maskuojamas globėjiškas ir arogantiškas požiūris į mažesnes tautas bei sovietizaciją patyrusias šalis būdingas savo „civilizavimo misija“ besirūpinančioms imperinėms tautoms. Tokio arogantiško provincializmo Rytų Europos atžvilgiu (ir gan dažnai Lietuvos atžvilgiu) su kaupu esama Vakarų Europoje ir net kai kuriose Šiaurės šalyse.
Kaip tampama provincialu?
Kas bėga iš provincijos? Iš provincijos bėga tie, kurie už savo pripažinimą ir teisę normaliai dirbti atsisako mokėti žeminančią moralinių kompromisų ir tikrųjų kriterijų ignoravimo kainą. Provincija yra nepakeliama tiems, kurie nenori žaisti mažųjų jėgos žaidimų. Provincija – tai dvigubų standartų taikymas vertinant saviškius ir svetimuosius. Provincija – tai intelektualinis ir moralinis nepajėgumas būti vientisu, nuosekliu ir garbingu. Bėgdamas iš provincijos, bėgi nuo cinizmo ir nepagarbos žmonėms, nuo idėjų ir vertybių chaoso, nuo melo ir saviapgaulės. Sykiu ir nuo mažoms sieloms būdingo atkaklaus savęs ir kitų įtikinėjimo, kad visa tai yra žmogiška ir neišvengiama.
Provincialu tampama tada, kai išsižadama idealų ir alternatyvų. Iniciacija į provincialus prasideda nuo garbingo žaidimo idėjos bei taisyklių atmetimo, o kartu ir nuo netikėjimo išdidžiu gestu, garbe ir moraliniu integralumu. Gudri pragmatiško žaidėjo šypsena, reiškianti tylią panieką ar užuojautą “naivuoliams” ir idealistams, yra tikrasis į(si)šventinimas į provincialus.
Tikra tiesa, kad provincija ir provincializmas yra ne tiek geografinės, kiek moralinės kategorijos. Tikra tiesa, kad moralinio provincializmo apstu ir Vakaruose. Bet netiesa, kad išeitis tėra šizofreniškas skilimas į intelektualinį bei moralinį provincialą viešumoje ir tariamą dvasios aristokratą kūrybinėje vienatvėje. Netiesa, kad intelektualiai ir moraliai yra prasminga dalį savo žmogiškos substancijos ir asmenybės paversti tinkama provincialiems žaidimams, o kita savo asmenybės dalimi ironizuoti juos ir atsiriboti nuo jų.
Kas gali įveikti provincializmą?
Pagaliau netiesa ir tai, kad provincializmui galima atsispirti bet kur ir bet kada, surandant tam stiprybės ir alternatyvų savo paties sieloje. Priklausydamas institucijai ir paklusdamas rašytiems bei nerašytiems jos įstatymams, anksčiau ar vėliau esi priverstas rinktis arba maištą ir reikalavimą žaisti garbingai, arba moralinį suskilimą į adaptatyvų provincialą ir savyje jį niekinantį, bet iš moralinės pelkės išsiveržti nepajėgiantį, o sykiu ir savo ambicijų neįgyvendinantį vienišą kūrėją.
Izoliuotas ir vienišas žmogus negali atsispirti provincializmui. Žmogui reikia kitų žmonių, o sykiu ir tinkamos profesinės bei kūrybinės aplinkos. Atsidūręs tarp cinikų ir tinginių, jų aplinkos ilgai neištversi ir turėsi arba skelbti karą jiems, arba – taupydamas jėgas ir laiką darbui – pasitraukti ir palikti juos ramybėje. Jei šito nepadarysi, labai greitai pats virsi ciniku ir tinginiu, net dorai šito nesuvokęs ir neužfiksavęs.
Provincializmą įveikti gali tik intelektualinis ir moralinis atvirumas, kultivuojamas kaip profesinės etikos ir bendrosios politinės kultūros dalis. O tam reikia atitinkamos viešojo gyvenimo etikos, kurios laikytųsi didelės žmonių grupės. Žinoma, sykiu būtina decentralizuoti kultūrą ir kurti mažuosius kultūros bei intelektinio gyvenimo centrus. Provincializmas reiškiasi ne tik kaip žmogaus silpnumo ženklas, bet ir kaip klastinga pagunda jėgos žaidimais, vertybiniu „lankstumu“ ir politiniu adaptyvumu nustumti į paraštę nuolatinį ir sunkų darbą, prarandant reiklumą sau, o gal net ir talentą.
Būtent tuo tarptautinis profesinis bei kūrybinis gyvenimas ir vertingas, kad jo dėka įvairių šalių ir kultūrų žmonės vieni kitiems padeda atsikratyti provincializmo. Šalis, sukurianti daugiau ar mažiau sėkmingas alternatyvas provincializmui, šitą padaro savo žmonių ir institucijų įvairovės bei minėtosios atvirumo politikos kultivavimo dėka.
