Tuo tarpu finansinių nuostolių valstybei pridarę įstatymų vykdytojai išsisuka sausi. Užuot nešę moralinės ar finansinės atsakomybės kryžių už padarytas klaidas, jie ir toliau sėdi šiltose valstybės tarnautojų kėdėse ar sėkmingai kopia politinės karjeros laiptais.
Tarp aktyviausių skundikų
Per dešimt metų, kai Lietuva yra įsipareigojusi gerbti ir užtikrinti Europos žmogaus teisių konvencijoje įtvirtintus žmogaus teisių standartus, teisinės pagalbos į Strasbūrą kreipėsi beveik 2 tūkstančiai mūsų šalies piliečių. Pagal skundų kiekį, tenkančių šalies gyventojų skaičiui, Lietuva dalijasi 4-5 vietas su Lenkija.
Nuo Konvencijos įsigaliojimo 1995 metų birželį Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT) po pirminio nagrinėjimo trijų teisėjų komitete pripažino nepriimtinais ir nenagrinėtinais per 1300 mūsų šalies piliečių pareiškimų.
Keturių skundų tyrimas užbaigtas šalims pasiekus taikų susitarimą, o septyniolikoje bylų Strasbūro teismo verdiktas buvo triuškinantis Lietuvos Respublikai.
Teismui nustačius, kad Lietuva pažeidė savo piliečių teises ir laisves, turtinei ir neturtinei žalai atlyginti bei teisinėms išlaidoms padengti jau prireikė 918 tūkstančių litų.
Anot Lietuvos Vyriausybės atstovės Strasbūro teisme Elvyros Baltutytės, tokių papildomų finansinių nuostolių priežastis - netobuli teisės aktai, netinkami teisėsaugos ar valstybės pareigūnų veiksmai.
Už viešą pasmerkimą
Nevyriausybinių organizacijų atstovai ir teisininkai mano, kad žmogaus teises ir laisves pažeidę valstybės tarnautojai turėtų būti baudžiami.
Henriko Mickevičiaus, viešosios įstaigos Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktoriaus, teigimu, bet kuris Lietuvos valstybės pralaimėjimas savo piliečiams Strasbūro teisme neturėtų baigtis tik pinigų išmokėjimu ieškovui.
Anot jo, didėjantis mūsų šalies piliečių skundų skaičius Strasbūre susijęs ne tik su normalia teisine praktika ir Lietuvos, kaip jaunos demokratijos, tobulėjimu. Norinčiųjų skųstis EŽTT būtų mažiau, jeigu valstybės tarnautojai būtų profesionalesni ir dirbtų ne iš vadinamųjų jėgos pozicijų.
"Tarp valdininko ir pas jį atėjusio piliečio turi vyrauti partnerystės principas. O Lietuvoje žmogui vis dar nesistengiama padėti. Piliečiui pirmiausia siekiama įteigti, kad prie stalo sėdintis valdininkas, pas kurį jis atėjo, yra didelis viršininkas. Tokia vyraujanti jėgos pozicija skatina ir korupcijos, ir biurokratijos augimą. Jėgą pakeitus partneryste, situacija pasikeistų į gera, tad ir klaidų, ir piktnaudžiavimo būtų mažiau", - sakė Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius.
Tačiau dabar, kai nėra sistemos, kas ir kaip turi operatyviai koreguoti Europos žmogaus teisių konvencijos neatitinkančius įstatymus, atsakomybės už netinkamą įstatymų vykdymą išvengia ir valdininkai.
H. Mickevičius pasisako už iš pirmo žvilgsnio švelnią bausmę - viešą jų pasmerkimą: "Pakaktų kaskart, kai Lietuva dėl tam tikrų asmenų nekompetencijos pralaimi bylą Strasbūre, įvardyti juos viešai. Nes tokia antireklama - baisiausia bausmė valdininkams ar politikams."
Žodžių kaina - 30 tūkstančių litų
Deja, kol kas yra priešingai: "neigiamų herojų" pavardės dažniausiai yra nutylimos, skandalingomis pretenduojančios tapti istorijos - užglaistomos.
"Prisiminkime Audriaus Butkevičiaus bylą Strasbūre: teismas pripažino, kad jo atžvilgiu buvo pažeista nekaltumo prezumpcija. Visi žinojo, kas tie pažeidėjai, tačiau kažkas pasistengė, kad ta istorija būtų kuo greičiau užmiršta", - kelerių metų senumo įvykius prisiminė nevyriausybinės organizacijos vadovas H. Mickevičius.
Nors A. Butkevičius prašė iš Lietuvos priteisti du milijonus litų, Strasbūro teismo sprendimu mūsų šalies Vyriausybė buvo įpareigota išmokėti 5700 eurų neturtinei žalai ir 2900 eurų teisinės išlaidoms atlyginti.
Buvęs parlamentaras skundėsi, jog jis neteisėtai buvo du kartus kalinamas, taip pat - dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo.
1997 metais, iš karto po A. Butkevičiaus sulaikymo, tuometinis generalinis prokuroras Kazys Pėdnyčia ir tuometinis Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis viešai jį apkaltino padarius nusikaltimą.
2000 metais A. Butkevičius apkaltino V. Landsbergį valstybės įstatymų ir Europos žmogaus teisių konvencijos normų pažeidimu ir prašė K. Pėdnyčios iškelti jam baudžiamąją bylą.
A. Butkevičiui nepavyko skriaudikų nubausti tiesiogiai, tačiau 2002 metais iš Strasbūro atėjo žinia, kad teismo sprendimu nekaltumo prezumpcija A. Butkevičiaus atžvilgiu iš tikrųjų buvo pažeista.
Vis dėlto šis sprendimas pažeidėjams - nė motais. Beveik 30-ies tūkstančių litų neturtinę žalą ir teisines išlaidas A. Butkevičiui atlygino Vyriausybė.
Kaltės nejaučia
Nuo 1997 metų, kai kaltinimas A. Butkevičiui nuskambėjo viešai, K. Pėdnyčia dar trejus metus sėkmingai dirbo Lietuvos generaliniu prokuroru. Tiesa, 2000 metais jis neteko šio posto, bet dėl visai kitų priežasčių. Mat priėmus Prokuratūros įstatymo pataisas, pasikeitė generalinio prokuroro skyrimo ir atleidimo tvarka. Po ilgo bylinėjimosi nukentėjusiųjų stovykloje atsidūrusio K. Pėdnyčios atleidimas buvo pripažintas neteisėtu ir teismas įpareigojo Generalinę prokuratūrą išmokėti jam 36 tūkstančius litų išeitinę išmoką.
Kitam A. Butkevičiaus skriaudikui V. Landsbergiui Strasbūro teismo sprendimas taip pat niekaip neatsiliepė: profesorius sėkmingai atstovauja Lietuvos interesams Europos parlamente.
V. Landsbergis, paprašytas prisiminti nemalonią istoriją ir paklaustas, ar nejaučia dėl to kaltės, į pagalbą pasitelkė ironiją bei pasinaudojo taktika "geriausia gynyba - puolimas".
Europarlamentaras mūsų dienraščiui dalijo patarimus: "Jeigu norite aptarinėti problemą, prašom imtis kur kas ypatingesnio atvejo, kai generalinis prokuroras A. Klimavičius, iškviestas pas Seimo pirmininką ir dar pas tuometinį prezidentą R. Paksą, iškart nuo slenksčio skelbė didelio kaltumo nuosprendžius "Mažeikių naftos" dalinio privatizavimo dalyviams - 1999 metų Vyriausybės nariams", - elektroniniu paštu iš Strasbūro rašo V. Landsbergis.
Apie save patį politikas kalba taip pat drąsiai: "Yra buvę bandymų kaip nors, už ką nors, bent jau trumpam iškelti baudžiamąją bylą. Štai, pavyzdžiui, kategoriškas ir profesionaliai teisiškai pagrįstas puolimas visai nepriklausomoje spaudoje, kuriuo rėmėsi bylos reikalautojai, pasirodė esąs sufabrikuotas net klastojant tariamos juristės, neva Rimkų gyventojos, parašą", - sakė V. Landsbergis, geranoriškai pasiūlęs mūsų dienraščiui medžiagos žurnalistiniam tyrimui ir palinkėjęs niekada nesijaudinti.
Anot V. Landsbergio, jis supranta, kad Vyriausybė labiausiai kenčia ne dėl savo, o dėl kieno nors kito padarytų klaidų, už kurias valdininkiją - žmonių skriaudėją - "galėtų ir pavaikyti".
"Bet kokią atsakomybę ir bausmes nustato teismai, o kenčianti Vyriausybė turi teisę juos inicijuoti", - tvirtino profesorius.
Jis teisus: Vyriausybė iš biudžeto piliečiams kompensuotas žalas gali išieškoti iš netinkamai dirbusių valstybės tarnautojų. Tokią teisę reglamentuoja specialus dokumentas - "Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymas."
Tačiau realiai pečių, ant kurių būtų uždėta finansinės atsakomybės našta, nerandama. Apie tai byloja palangiškės, laimėjusios bylą prieš Lietuvą, pavyzdys.
