Jų žodis niekada netaps kūnu. Nes pernelyg ilgai užsitęsė diplomatija pavadinta pauzė. Nes Europos verslas ir gerbūvis pernelyg priklausomas nuo Rusijos naftos, dujų, ginklų ir kitų sandorių, o politikai pernelyg priklausomi nuo to verslo banginių ir jų siekiamos pelno maržos. Be to, joks politikas nenori naujų bedarbių, naujo ekonominės krizės šuoro.
Jeigu manote, kad kas nors atsikvošės, praraskite optimizmą. Suiručių ir karo metais labiausiai turtėja būtent stambiausios korporacijos, o ne kokia ten Franco, Josepo ar Fransua pieninė, vyno rūsys arba sraigių ūkis.
Esame naujo pasaulinio karo ar bent ekonominės suirutės akivaizdoje ir privalome vertinti pačius blogiausius šių abiejų dalykų scenarijus. Nes kartu su karine žalių žmogeliukų agresija Ukrainoje ateina pilietinė ir ekonominė intervencija. Intervencija į Lietuvos visuomenės sąmonę ir šalies ūkio šakas.
Tikėjimas yra svarbus ir labai geras dalykas. Deja, dažniausiai jis pasiteisina tik dviem atvejais: tikint pačia Bažnyčia ir tą tikėjimą skleidžiant Dievo namuose. Tikėjimas politikoje dažniausiai baigiasi nemaloniu nusivylimu, nes lemtingą valandą paprastai pasirodo ne Atpirkėjas, bet Belzebubas. Pasaulio beigi Lietuvos istorijoje jau buvo ir 1914-ieji metai, ir 1939-ieji...
Iš dangaus aukštybių ir pragaro gelmių sugrįžkime į mūsų nuodėmingą kraštą. Nereikia manyti, kad nuo pavasario medžiotojų Dzūkijos miškuose pabaidyti šernai vasaros viduryje atkako į gerai saugoma kiaulių fermą Ignalinos rajone ir ten pasiniurkė su kokia kiaulaite, taip perduodami kiaulių maro virusą. Tai lygiai taip pat naivu, kaip ir galvoti, jog kokia nors Monika yra Lietuvos žvaigždė, o per televiziją rodoma kaka vienas ar du yra žurnalistika.
Maro užkratas yra tiesiog ekonominė diversija ir, duok Dieve, mūsų atitinkamoms tarnyboms sveikatos, gebėjimų bei politikų nesikišimo tuos dalykus aiškinantis ir įrodant. Turint omenyje, kad vien tiesioginiai nuostoliai likviduojant užkrato padarinius gali siekti apie pusę milijardo litų, o netiesioginiai bus gerokai didesni, tai pakankamai rimtas smūgis Lietuvos ekonomikai.
Privalome pripažinti: bet kokios sankcijos pirmiausiai yra lazda turinti du galus. Vienu užtvojus Rusijai, kitu teks patiems. Tą reikia aiškiai suprasti, įvertinti ir nusiteikti nemaloniems dalykams. Žinant, kad kol kas ne tik gamtines dujas, bet ir keturis penktadalius elektros energijos Lietuva gali nupirkti tik iš Rusijos.
Žinant, kad gali būti uždarytos kaimyninių valstybių sienos ne tik kiaulienos, bet ir kitų maisto produktų eksportui – ar maža yra pasaulyje įvairiausių virusų užkratų. (Beje, paskutinėmis liepos dienomis Rusija kaip tik uždraudė įvežti beveik visas daržoves ir vaisius iš Lenkijos).
Žinant, kad tarptautinių pervežimų vilkikais verslas gali baigtis ties Latvijos – Rusijos siena, o pieną galėsime Nemunu į Kuršmares plukdyti.
Žinant ir įvertinant daugelį dalykų, teks suprasti ir susitaikyti – nuo šiol bus gerokai sunkiau. Nes prarasdama savo erdvę Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose, Rusija stengsis tuos praradimus kompensuoti, pasislinkdama į kitas teritorijas, tarp jų ir Baltijos valstybes, kurios nuo seno vertinamos kaip Rusijos imperijos pakraštys ir tos imperijos interesų zona.
Kad įtampa pasaulyje tik stiprės, rodo ir Rusijos interesas ieškoti naujų politikos ir verslo partnerių. Ieško ir sumaniai išnaudoja prieštaravimus tarp JAV ir Kinijos, Lotynų Amerikos bei Afrikos šalių. Todėl taip vadinamų BRIC šalių susitarimai dėl plėtros banko įkūrimo reiškia tik viena: konfrontacija tik gilės ir Ukraina tėra pirmoji šios konfrontacijos fazė. Jos katalizatoriumi tapo Ukrainos asocijuotos narystės ES pasirašymo peripetijos, šiandien peraugusios į nepaskelbtą Rusijos agresiją prieš Ukrainą.
Tad ką turėtų daryti Lietuva ir jos politikai? Perfrazuojant vieną seniai žinomą lotynišką posakį – siekiant taikos, ruoštis karui. Ir nebijoti pasakyti, kad valstybės netrukus laukia anaiptol ne džiugi euforija dėl euro įvedimo, bet ganėtinai sunkios ekonominės problemos.
Eksporto, kuris iš esmės augina valstybės BVP, apimtys į Rusiją sudaro apie dvidešimt procentų. Pridėjus Baltarusiją ir Ukrainą, tas eksportas metų pradžioje sudarė beveik trečdalį viso eksporto. Eksporto apimtys šiais metais ir taip mažėja penktą mėnesį iš eilės, valstybės užsienio skola, lyginanat su praėjusių metų pabaiga, iki šių metų birželio padidėjo daugiau kaip dviem su puse milijardo litų – iki beveik 35 milijardų litų.
Daugiau kaip penktadalis Lietuvos importo taip pat ateina iš Rusijos. Esant konfrontacijai, pokyčiai daugelyje ūkio šakų neišvengiami. Ir jie apims anaiptol ne tik vieną ar kitą oligarchą, kaip kartais skubama skambiai pasišvaistyti žodžiais. Tai ir gamybos kaštai bei sąnaudos, darbo vietos ir darbuotojų darbo užmokestis, galų gale, mokesčiai į valstybės ir Sodros biudžetą. Ar jūs manote, kad jų dalis bus didesnė, atlyginimai augs, atsiras naujų darbo vietų?
Nemanykite, jog advokatauju Rusijai ar kokiam lietuviško sviesto karaliui. Tiesiog siūlau realiai vertinti aplinkybes ir prielaidas, iš kurių artimiausiais mėnesiais išsirutulios nemalonūs dalykai, kuriems ruoštis reikia nedelsiant. Ruoštis visiems: verslui, politikams, pensininkams. Suprasti, kad ir pelnas bus mažesnis, ir atlyginimai neaugs ir ketinimai atstatyti pensijas iki artimiausių rinkimų kitų metų vasaryje nueis šuniui ant uodegos.
Nepritekliai yra neišvengiami karo palydovai. Ir visai nesvarbu, ar tas karas paskelbtas ar ne. Jis tiesiog vyksta ir kvaila stengtis jo nepastebėti, tikintis, jog tada jis apeis šonu.
Ir jeigu politinis pasipriešinimas šiandien duoda pernelyg menkus vaisius, galbūt visuomenei vertėtų pradėti galvoti apie organizuotą pilietinį pasipriešinimą, išreikštą elementariu kai kurių dalykų boikotu. Tik bėda, kad bevaidindami rūpestį demokratijos plėtra, politikai aptrypė ir išlaužė labai daug visuomenės pilietiškumo daigų.
Visos Europos valstybės, ne tik Lietuva, privalo susitelkti stipriam atkirčiui prieš nepaskelbtą karą. Nepaisant ekonominių praradimų. Jie visuomet bus mažesni už žmonių gyvybes. Tai ateities laisvės kaina ir bent šioks toks ateities taikos garantas.
