Kontroversiški Rusijos politiniai veiksmai neabejotinai sulaukia įvairių reakcijų – vieni aukština, kiti atvirai smerkia, treti išlieka neutralūs, tačiau viena yra universalu: tegalime spėlioti, kas sukasi valstybės vadovo Vladimiro Putino galvoje.
Galbūt rūpimus atsakymus galima surasti V. Putino praeityje – daugeliui, ko gero, įdomu, kaip beveik niekam nežinomas, nereikšmingas ir neaukštas pareigas užimantis KGB karininkas per keletą metų tapo didžiausios pasaulyje plotu branduolinės valstybės vadovu?
Apie tai knygoje „Vladimiras Putinas. Žmogus be veido“ rašo JAV ir Rusijos žurnalistė Maša Gesen:
Turbūt pats keisčiausias dalykas, susijęs su V. Putino iškilimu, buvo tai, kad jį iškėlę žmonės apie jį žinojo ne ką daugiau, negu jūs. B. Berezovskis man pasakojo, kad niekad nelaikė V. Putino draugu ir jis jo niekad nežavėjo kaip asmenybė – iš žmogaus, kuris savo intelektualumu ir entuziazmu savo orbitoje sugeba išlaikyti kiekvieną sutiktąjį, toks pareiškimas skamba stipriai.
Tai, kad B. Berezovskiui V. Putinas niekad nepasirodė pakankamai žavus, kad pritrauktų šį arčiau savęs, parodo, kad V. Putinas, jo nuomone, nebuvo pakankamai smalsus ar protingas. Bet B. Jelcino įpėdinio vaidmeniui V. Putinas, B. Berezovskio nuomone, tiko puikiai – atrodė, kad tos pačios savybės, dėl kurių V. Putinas nepatiko, padarys jį puikiu kandidatu. V. Putinas atrodė neturintis asmenybės ir asmeninių interesų, todėl bus nuolaidus ir drausmingas. B. Berezovskis žiauriai suklydo.
O ką pats B. Jelcinas žinojo apie savo būsimą įpėdinį? Jis žinojo, kad V. Putinas yra vienas jam išlikusių ištikimų žmonių. Jis žinojo, kad V. Putinas buvo iš kitos kartos: priešingai nei B. Jelcinas, jo priešas J. Primakovas ir gubernatorių armija, V. Putinas iškilo ne per Komunistų partiją ir sugriuvus Tarybų Sąjungai neprivalėjo viešai pakeisti politinių įsitikinimų. Jis net atrodė kitaip: visi tie vyrai, be jokių išimčių, buvo stambaus sudėjimo ir atrodė amžinai susiraukšlėję. V. Putinas – lieknas, neaukštas ir įpratęs vilkėti gerai sukirptus europietiškus kostiumus – atrodė kaip naujoji Rusija, kurią B. Jelcinas žadėjo savo žmonėms prieš dešimtmetį. B. Jelcinas taip pat žinojo, ar galvojo, kad žino, jog V. Putinas neleis patraukti B. Jelcino patraukti baudžiamojon atsakomybėn, kai šis baigs savo karjerą. Ir jei B. Jelcinas dar buvo išlaikęs bent kiek to puikaus turėto politikos pojūčio, jis žinojo, kad rusams patiks šis žmogus, kurį jie paveldės, ir kuris paveldės juos.
Kiekvienas šiam pilkam, eiliniam žmogui galėjo priskirti savo norimas savybes. 1999 m. rugpjūčio 9 d. Borisas Jelcinas paskyrė Vladimirą Putiną Rusijos premjeru. Po savaitės šią kandidatūrą didele dauguma patvirtino Dūma: Putinas atrodė toks simpatingas, ar bent jau nekeliantis prieštaravimų, kokį Jelcinas ir nujautė jį esant.
Vladimiro Putino katapultavimasis į pačią viršūnę iš nežinomybės ir tai, kad visą sąmoningą gyvenimą praleido paslaptyje bei slaptose institucijose, leido jam kontroliuoti informaciją apie save žymiai geriau, nei bet kuriam kitam moderniųjų laikų politikui – ir neabejotinai geriau nei bet kuriam moderniam Vakarų politikui. Vladimiras Putinas sukūrė savo mitologiją ir tuo labai sėkmingai naudojasi, nes žymiai geriau nei bet kas gali parodyti save pasauliui taip, kaip pats norėtų atrodyti. Štai iš kur mitas apie berniuką poblokadiniame Leningrade – žiaurioje, alkanoje, nualintoje vietoje, kurioje augo negailestingi, išbadėję ir nuožmūs vaikai. Bent jau tokie buvo tie, kurie išgyveno.
„Įsivaizduokite berniuką, kuris svajoja tapti KGB pareigūnu, kai visi aplink nori būti kosmonautai“, – taip Gevorkian žurnalistei M. Gesen apibūdino V. Putiną.
Visą Vladimiro Putino iškilimo į valdžią istoriją galite perskaityti leidyklos manoknyga.lt išleistoje M. Gesen knygoje „Vladimiras Putinas. Žmogus be veido“.
