Du kartus – 2004 m. ir 2009 m. – mūsų valstybė gavo Europos komisaro portfelį finansų srityse. Suvokiant, kad trečią kartą tikėtis to paties yra nerealu, prieš 2015-2020 m. kadenciją reikėtų iš anksto aiškiai apsibrėžti, į kokią prioritetinę Europos Komisijos veiklos sritį taikomės, ką joje ketiname nuveikti bei kuris asmuo turi reikiamas kompetencijas bei asmenines savybes valstybiniams tikslams realizuoti. Deja, nei vienas iš šių klausimų nėra keliamas socialdemokratų, kurie, kaip rodo naujųjų kandidatų pavardės, Lietuvos atstovą į Europos Komisiją siųs visai pagal kitus kriterijus.
Iki šiol viešai yra nuskambėjusios trys pavardės: buvusi Ūkio ministrė B. Vėsaitė, kuri iki pasitraukimo taip ir nesuprato, kokiai ministerijai vadovauja; Krašto apsaugos ministras, kuris per visą karo Ukrainoje laikotarpį nenuilsta stebinęs pareiškimais apie „pakankamą“ Lietuvos gynybos finansavimą; bei realiausias kandidatas – sveikatos apsaugos ministras, su kurio napoleonišku ego nesusitvarko ne tik opozicija, bet ir sava partija. Deja, veikiausiai būtent tai ir taps pagrindiniu kriterijumi kandidato į Europos Komisiją atrankai: kaip patenkinti, o kartu veikiau atsikratyti partiečio, kuris visą sveikatos apsaugos sistemos ateitį stato ant savo asmeninių utopijų, o savo nesubalansuotais išsišokimais net ir bendražygius stumia į nepatogią padėtį?
Niekas nedraudžia socialdemokratams spręsti savo problemas, tačiau kovoje dėl valstybių įtakos svarbiausiose Europos Sąjungos institucijose neprošal pagalvoti ir apie Lietuvos interesus. Skirtingi kandidatai turi skirtingas galimybes kautis dėl vieno ar kito Europos komisaro portfelio, o šie – taip pat nelygiasvoriai ir nevienodai aktualūs.
Kaip Lietuvai sugebės atstovauti šiuo metu realiausiu premjero įvardintas kandidatas, galima spręsti iš jo ligšiolinio įdirbio pačioje Europos Sąjungoje, kuris yra minimalus. Sveikatos apsaugos ministras, sukeldamas visų Europos politika besidominčiųjų šypseną, iki šiol randa progų pasigirti savo dalyvavimu darbo grupėje, kadaise kūrusioje nepavykusią Konstituciją Europai, kuri niekad taip ir netapo kūnu. Tuo kandidato ryšiai su Europos Sąjunga, kaip ir su Lietuvos užsienio politika, baigiasi. Tad apie kokį ES reikalų išmanymą ir kandidato nuopelnus kalbėjo premjeras, žino tik jis pats.
Grįžtant prie valstybinių interesų, mano įsitikinimu, Lietuvos pasirinkimus turėtų diktuoti ypatingi pastarojo laiko geopolitiniai poslinkiai prie rytinių Europos Sąjungos sienų. Šiandien mūsų valstybė labiau nei bet kuri kita turėtų būti suinteresuota Plėtros ir Europos kaimynystės politikos komisaro postu. Ši pozicija suteiktų visas galimybes kokybiškai tęsti daugiametę mūsų Rytų politiką spartinant demokratinius procesus kaimynystėje bei priartinant tokias valstybes kaip Ukraina, Gruzija ir Moldova prie Europos Sąjungos.
Kol kas nematau priežasčių, kodėl Lietuva šios pozicijos negalėtų laikyti pagrindiniu realiai pasiekiamu nacionaliniu prioritetu: nuo pat įstojimo į ES, ypač po praeitų metų pirmininkavimo ES Tarybai bei Rytų partnerystės Viršūnių susitikimo Vilniuje. Šioje srityje sukaupėme puikų įdirbį, garsėjame puikia reputacija tarp Rytinių partnerių bei srities išmanymu lyginant su ES senbuviais.
Vienintelė priežastis, kodėl šio posto galime ir negauti – iškreiptas socialdemokratų požiūris į darbą Europos Komisijoje. Labai tikėtina, kad vietoje tų, kurie savo darbą atlieka geriausiai, į Europos Komisiją socdemai išsiųs savo pagarsėjusį „troublemaker‘į“, nuo kurio „darbų“ springsta pati Lietuva ir patys socialdemokratai.
