Politikės nuomonė apie Rusijos prezidentą dėstoma dar neblikuotuose memuaruose „Sunkūs pasirinkimai“ („Hard Choices“), kurių kopiją gavo „Laisvasis Europos radijas“.
Savo memuarus rašanti H. Clinton užsimena, kad JAV prezidentui Barackui Obamai apie V. Putiną parašė dvi pastabas 2012 ir 2013 metais.
Pirmame tekste JAV vadovas raginamas „derėtis tvirtai, nes V. Putinas nieko nedovanoja“, antroje pastaboje Vašingtonas raginamas „paspausti pauzės mygtuką“ savo santykiuose su Maskva.
Politikė tikina, kad tuomet į jos kietos rankos politiką daug kas Baltuosiuose rūmuose žiūrėjo skeptiškai, tačiau logiška įvykių seka įrodė H. Clinton tiesą. Antroje pastaboje B. Obamai buvusi valstybės sekretorė ragino atšaukti prezidentinį susitikimą Maskvoje, po kurio JAV ir Rusijos santykiai pašlijo dėl pabėgusio Nacionalinės saugumo agentūros (NSA) žvalgybininko Edwardo Snowdeno.
Anot H. Clinton, jos visiškai nestebina V. Putino veiksmai šalia Rusijos sienų, Ukrainos krizė „toli gražu, nebuvo siurprizas“, o Kremliaus lyderio planai sukurti Eurazijos sąjungą „atskleidžia tikrąją V. Putino darbotvarkę (...) efektyviai atkurti sovietinės Rusijos periferiją“.
„Tvirti vyrai atneša sunkius pasirinkimus – su V. Putinu ne kitaip“, – rašoma politikės knygoje, kurioje tikinama, jog H. Clinton bandė atkreipti Rusijos prezidento dėmesį kalbėdama apie Sibiro tigrus ir Leningrado blokados aukas.
Nepaisant B. Obamai pažertos kritikos dėl nesugebėjimo tvarkytis su V. Putinu, H. Clinton gina „santykių perkrovimo“ politiką pirmaisiais JAV prezidento administracijos metais, kuomet Rusijos vadovas buvo Dmitrijus Medvedevas. Knygoje rašoma, kad šią politiką kritikuojantys respublikonai „nesuprato nei V. Putino, nei pačios perkrovimo politikos“.
„Perkrovimas nebuvo apdovanojimas. Tai buvo pripažinimas, kad JAV turi daug svarbių strateginių ir saugumo interesų, todėl pažanga turi būti daroma ten, kur galima. Šiandien tai lygiai tiek pat aktualu“, – rašo H. Clinton.
Politikė į knygą nepamiršo įtraukti ir birželio 4 dienos V. Putino interviu prancūzų radijui, kuriame H. Clinton vadinama „silpna“ ir „nedėkinga savo viešuose pareiškimuose“. Atsakydama į tai, H. Clinton tikina, jog būdama kitokia pasidarytų visai kaip V. Putinas – ginkluotųjų pajėgų vadė.
Daugelis stebėtojų knygos „Sunkūs sprendimai“ pristatymą interpretuoja kaip neoficialią numatomos 2016 metų prezidento rinkimų kampanijos pradžią.
Per ketverius vadovavimo JAV diplomatijai metus 112-oje valstybių apsilankiusi H.Clinton nušviečia, kaip bendravo su galios žaidėjais, esančiais sunkiausių pasaulio problemų centre, ir kaip jos ryšiai su jais dažnai nustatydavo toną derybose.
„Asmeninis elementas tarptautiniuose reikaluose reiškia daugiau, nei daugelis tikėtųsi“, – rašo ji.
Tarp jos, kaip Amerikos diplomatijos vadovės, sunkiausių santykių buvo santykis su V.Putinu, žlugus B. Obamos kadencijos pradžioje inicijuotam santykių su Rusija „perkrovimui“.
„Jis visuomet bando tave, visuomet stumia ribas“, – rašo ji apie Rusijos prezidentą, kurį vadina autokratišku lyderiu, „trokštančiu daugiau valdžios, teritorijos ir įtakos“.
Kritikuodama Kremliaus įvykdytą Krymo perėmimą ir Rusijos agresiją Rytų Ukrainoje, H.Clinton perspėjo, kad tokie žingsniai gali atsigręžti prieš šalį, kurios ekonomika jau ir taip stringa.
„Pagalvokite apie ilgalaikius strateginius interesus, kurių Rusija galėtų siekti, jei Putinas nebūtų užsifiksavęs ties sovietų imperijos atgavimu ir kitokių nuomonių šalies viduje slopinimu“, – rašo ji.
Tuo tarpu Hu Jintao buvo ne taip tiesiogiai kovingas, labiau veikė „pagal scenarijų“ ir būdavo „mandagus“, 635 puslapių knygoje rašo H.Clinton.
Kadangi JAV ir Kinija yra didžiausios pasaulio ekonomikos, tokių lyderių kaip Hu Jintao „nuspėjamumas (ir) formalumas“ H.Clinton atrodo prasmingas. Bet ji pabrėžė, kad Hu Jintao trūko „asmeninio autoriteto“, kokį turėjo tokie jo pirmtakai kaip Deng Xiaopingas.
„Hu man atrodė labiau kaip atitolęs tarybos pirmininkas, o ne kaip praktinis vadovas“, – paaiškina ji ir pamini savo keliones į Pekiną, kurių metu dažnai vaisingesni susitikimai būdavę su žemesnio rango pareigūnais.
„Kiek realiai jis kontroliavo visą didžiulį Komunistų partijos aparatą, buvo neatsakytas klausimas“, – rašo ji.
„Džentelmenas“, „Karingas povas“
Buvusi JAV valstybė negaili kritikos M.Ahmadinejadui, kurį vadina „Holokausto neigėju ir provokatoriumi, kuris ... įžeidinėdavo Vakarus kiekviename žingsnyje“.
Buvęs Irano lyderis pasirodė kaip „karingas povas, išdidžiai vaikštinėjantis pasaulio scenoje“ ir nenorintis gerinti šaltų santykių su Vašingtonu, kad būtų galima pradėti prasmingas derybas dėl prieštaringai vertinamos Teherano branduolinės programos. Toks jo užsispyrimas prisidėjęs prie Vašingtono sprendimo įvesti sankcijas Iranui.
„Prezidento Ahmadinejado antroji kadencija buvo katastrofa ir jo politinis autoritetas namuose žlugo“, – teigia H.Clinton.
Ji rašo, jog tai, kad ji daug metų pažinojo Izraelio premjerą Benjaminą Netanyahu (Benjaminą Netanjahų), padėjo kartais įtemptiems jų debatams dėl Artimųjų Rytų taikos proceso ir Irano branduolinės programos, kurią, kaip ji teigia, B.Netanyahu laikė „didesne ir labiau spręsti neatidėliotina grėsme Izraelio ilgalaikiam saugumui nei palestiniečių konfliktas“.
„Sužinojau, kad Bibi (B.Netanyahu) kovotų, jei jaustų, kad yra spaudžiamas į kampą, bet jei užmegzdavai ryšį su juo kaip su draugu, būdavo šansas kažką pasiekti“, – rašoma H.Clinton knygoje.
Tarp kitų JAV sąjungininkų nedaugelis valstybės sekretorei padarė tokį įspūdį kaip Vokietijos kanclerė Angela Merkel, kurią ji vadina „įtakingiausia lydere Europoje“.
„Ji nešė Europą ant savo pečių“, – parašė ji apie A.Merkel, kurią pirmą kartą susitiko 1994-aisiais, kai drauge su vyru, tuometiniu prezidentu Billu Clintonu, buvo nuvykusi į Berlyną.
Visiška priešingybė tokiems lyderiams, kaip rami ir santūri A.Merkel, buvo Prancūzijos eksprezidentas Nicolas Sarkozy, kuris dažnai leisdavosi į „greitašaudžius, kone sąmonės srauto monologus“ dėl užsienio politikos, tiesiog ištraukdavusius patalpoje visą deguonį.
„Jis liežuvaudavo, atsainiai vadindavo kitus pasaulio lyderius išprotėjusiais ar silpnavaliais, – rašo ji. – Vienas buvo „vaistus ryjantis maniakas“, kitas turėjo karines pajėgas, „kurios nežinojo kaip kovoti“, o dar kitas buvo iš ilgos „gyvulių“ eilės“.
Tačiau H.Clinton tvirtina, kad „nepaisant jo energijos, (N.Sarkozy) visuomet buvo džentelmenas“.
