Šįkart, kaip visada, aktualiausia tema jiems – paaiškinti, kodėl prezidento ir EP rinkimų „netikėtumai“ nėra netikėti. Daugiau niekas jiems nerūpi. Esame šio siauro intereso įkaitai.
Be to, politikos mokslininkų porinkiminės analizės objektas dažniausiai yra „rinkėjo valia“. Jie mums pasakoja apie mūsų pačių motyvus ir nuostatas, silpnybes ir paklydimus. Pavyzdžiui, jie sako: už šią partiją balsuoja nusivylę ana partija; o už aną partiją balsuoja bijantys Rusijos ir pan. ir t.t. Tokių politikos ekspertų pasaulėvaizdyje, paradoksalu, nėra vietos politiniams motyvams.
Kas nustatė, kad Lietuvos visuomenei aktualesnės diskusijos apie partijų (ne)sėkmes rinkimuose, o ne, pavyzdžiui, apie tai, kad Vokietijos naujieji nacionalsocialistai gavo savo pirmąjį mandatą Europos Parlamente? Arba apie nedarbą Lietuvoje ir Europoje?
Galima be galo diskutuoti, kodėl ana partija „puikiai pasirodė“ rinkimuose, o ši partija susimovė, absoliučiai ignoruojant esminius politinius klausimus. Toks ignoravimas ir viešojo eterio užpylimas yra politika.
Viešųjų diskusijų dienotvarkė – ne mažiau aktualus politinis klausimas nei Seimo darbotvarkė. Tai darantys politologai ar žurnalistai nebūtinai tyčia siekia uzurpuoti viešą erdvę, bet tai nekeičia politinės šių plepalų esmės – tolti nuo esmės, kuo giliau užkasti socialinius klausimus.
Apskritai, tas politologijos formalizmas yra praėjusio amžiaus ir Šaltojo karo paveldas, kai reikėjo komentuoti tik dviejų priešiškų galybių judesius, nes ideologinis turinys buvo visada tas pats. Ne veltui ir dabar vietinius politologus taip veža Ukrainos krizė: ten esą nereikia gilintis į socialinius aspektus, užtenka papasakoti apie priešo judesius.
Bet šį kartą nediskutuosime apie politologų nesėkmes. Čia norėtume pateikti rinkinuką statistinių duomenų ir apibendrinimų, kuriuos galima pavadinti „mažąja statistika“. Ji atspindi kai kuriuos Lietuvos padėties ypatumus Europos ir pasaulio šalių kontekste.
Mažąja ją galima vadinti palyginti su nuolat cituojama ir linksniuojama „didžiąja“ statistika apie ekonominius pasiekimus, emigracijos mastus, vidutinius atlyginimus, nedarbo lygį, sveikatos būklę ir kt.
Mažoji statistika yra mažiau žinoma, rečiau cituojama, laikoma nereikšminga, neaktualia, neįdomia. Kita vertus, dažnai išsitariama, kad, pavyzdžiui, ekonominio augimo rodikliai nedaug pasako apie socialinį ir kultūrinį šalies išsivystymą.
Ką buvusieji ir naujai išrinkti prezidentai bei Europos Parlamento nariai galėjo ir gali padaryti, kad Lietuva išliptų iš paskutinių vietų tarptautinės statistikos grafikuose arba nebebūtų pirmose vietose pagal neigiamus rodiklius? To ypač verta paklausti tų partijų, kurios savo pavadinimuose įsirašiusios skiemenį „social-“.
Štai mūsų proginė mažosios statistikos kolekcija:
1. Metinis žmogžudysčių skaičius 100 000 gyventojų: didžiausias tarp 29 pasaulio šalių, įskaitant Latviją, Estiją, Lenkiją – 15 kartų didesnis nei Islandijoje. (UNICEF, 2013)
2. Bendroji socialinė nelygybė Lietuvoje 2010 m. buvo didžiausia ES. (TVF, 2013)
3. Vaikų ir jaunimo mirtingumas: 1–19 m. vaikų mirčių skaičius 100 000 gyventojų: per 30 – trečias didžiausias rodiklis tarp 27 šalių, Lietuvą lenkia tik Latvija ir Rumunija. (UNICEF, 2013)
4. Lietuvos viešasis sektorius 2011 m. tapo mažiausiu Europos Sąjungoje (išlaidų atžvilgiu). (TVF, 2013)
5. 11 m., 13 m. ir 15 m. vaikų, kurie pranešė kentę patyčias mokykloje bent kartą per pastaruosius du mėnesius, procentas: per 50 proc., didžiausias rodiklis tarp 29 šalių (plg. Švedijoje – per 10 proc.). (UNICEF, 2013)
6. Asmenų, išpažįstančių antisemitines pažiūras, procentas 18–34 m. amžiaus grupėje: 31 proc. (plg. Estijoje – 14 proc.). (ADL GLOBAL 100, 2014) http://global100.adl.org/#country/lithuania
7. Niekada nesilankė galerijose ar parodose užsienyje: 94 proc. respondentų. (LR Kultūros ministerija, 2014)
Šių duomenų „moralas“ nėra akivaizdus. Norint suprasti, kokius visuomenės simptomus šie rodikliai rodo, reikia laiko ir gebėjimų. Norint sugalvoti, kokių politinių ir nepolitinių sprendimų jie „reikalauja“, reikia mąstyti kūrybiškai ir įtemptai. Partiniai politikai ir instituciniai politologai to negali sau leisti. Todėl visi socialiniai klausimai paliekami bankų ekonomistams, kuriuos dabar jau siūloma vadinti „nuomonės lyderiais“.
Teko stebėti socialinių tinklų personažų reakcijas į pirmiau pateiktus UNICEF duomenis. Kai kam jie atrodo „netikėti“, jais esą sunku patikėti. Verta pažymėti, kad lietuviškame kontekste egzistuoja ritualizuoto stebėjimosi kultūra, kai stebimasi suprantant, kad nėra kuo stebėtis.
Tačiau tokios reakcijos taip pat liudija, kad esama išankstinių lūkesčių ir įsivaizduojama, kad remiantis tuo, ką pats matai „savo akimis“, gali žinoti, kokia yra bendra padėtis, problemų mastas ir t.t. Tai tikėjimas, kad visuomenės socialinę būklę kažkokiu būdu įmanoma tiesiogiai išvysti savo akimis apsidairius aplink. Pavyzdžiui, įdėmiai apsidairau, ir matau, kiek lavonų tenka šimtui tūkstančių gyventojų...
Nuo tų laikų, kai Jungtinių Tautų vystymo programa Lietuvoje nustojo rengti „žmogiškojo vystymosi“ (human development) ataskaitas ir baigė savo misiją šalyje ta dingstimi, kad Lietuva jau išsivysčiusi, išsamesnių apžvalgų pasitaiko labai retai, o visapusiškų socialinio vystymosi apibendrinimų reikia ieškoti su žiburiu. Kai kas pasakytų, kad toks vaizdo fragmentiškumas yra natūralus, nes Lietuva jau pasiekė tokį išsivystymo lygį, kai jos gyventojams nėra aktualūs visokie sugretinimai su išsivysčiusiomis tautomis, nes ir taip aišku, kad tos išsivysčiusios tautos yra labiau išsivysčiusios už Lietuvą.
Amžinai aktualūs yra tik 2 (du) rodikliai: ekonominio augimo ir partijų finansavimo. Ir prie ko čia galerijų lankymas užsienyje.
