Gyventojų sudėtis čia labai spalvinga – net 43 tautos sutelpa maždaug 25 tūkst. gyventojų mieste.
Tačiau didžioji dauguma – daugiau nei 50 proc. yra rusai, rusų kalbą išgirsi dažniau nei bet kurią kitą. Lietuviai čia sudaro tik apie 18 proc. gyventojų. Todėl Ukrainos įvykių fone norom nenorom vis iškyla klausimas: ar Visaginas negali tapti lietuviškuoju Krymu?
Mitą dar labiau pakurstė per pirmąjį Prezidento rinkimų turą Visagine sužibusi Lenkų rinkimų akcijos kandidato Valdemaro Tomaševskio žvaigždė. Jis surinko daugiau nei 50 proc. į rinkimus atėjusių piliečių balsų, o politologai pergalę susiejo ir su politiko atlape suspindusia Georgijaus juostele, kuri Ukrainos ir Rusijos konflikte tapo prorusiškumo simboliu. Yra ir daugiau pavyzdžių. Niekas taip stipriai nesuputojo, kaip visaginiečiai, kai buvo išjungti propagandiniai rusiški televizijos kanalai.
Vilniuje gyvenantis pažįstamas rusas iš Visagino irgi skundžiasi, kad grįžęs į gimtus namus vargiai gali rasti bendrą kalbą su tėvais, kurie įtikėję rusiška propaganda.
Lemtingas aliarmo signalas įsijungė tuomet, kai į Lietuvą atvykusi kolegė iš Vokietijos visuomeninio transliuotojo „Deutsche Welle“ (DW) ėmė domėtis, ar rusiškasis atominis miestas nesiruošia atsiskirti nuo Lietuvos. Taigi mitai gajūs, todėl metas juos patvirtinti arba paneigti!
Taip lietuviškas DELFI ir vokiškas DW tandemas tapo mitų griovėjais ir išsiruošė į Visaginą.
Dažnesni konfliktai su žmona namie nei dėl Ukrainos
Saulėtą ir karštą rytą esame sutarę susitikti su miesto mere, tačiau prieš išklausydami politinį elitą norime pabendrauti su paprastais žmonėmis. Todėl užsukame į pirmą pasitaikiusį objektą – Visagino kapines, esančias Kalviškėse.
Čia triūsia saujelė žmonių. Į pavėsyje prisėdusius vyrą ir moterį kreipiamės „Laba diena“. Sulaukiame dvikalbio atsakymo: „Dobryj den“ ir „Laba diena“. Kapinių tvarkdarys Olegas Račkovkij prisistato esantis lenkas, bet „praktiškai rusas“, draugiškai pasiūlo prisėsti greta ir yra nusiteikęs viską papasakoti: kiek išeina lietuviškai, kai pritrūksta žodžių – peršoka į rusų kalbą. Kita pašnekovė – baltarusė Jevgenija Masliakova kalba rusiškai, apgailestauja, kad lietuvių kalbos taip ir neišmoko per ilgus gyvenimo Visagine metus.
„Atvykau į Visaginą 1986 m. iš Vilniaus krašto - ir man čia patiko. Ir dabar nėra kuo skųstis. Niekas mūsų neskriaudžia, rusų kalbos nedraudžia. Mes čia gerai gyvename – visi sutariame. Ir rusai, ir lietuviai, ukrainiečiai ir žydai“, - sako vyras.
Jis tikina, kad dėl įvykių Ukrainoje situacija Visagine nepasikeitė ir nepasikeis: „Juk čia visai skirtingi dalykai: Krymas gi buvo Rusijos, todėl kaip ir istoriškai teisingai viskas. O nauja ukrainiečių valdžia – bloga, mes prieš ją. Ką jie ten išdarinėja - žudomi žmonės! Žmonių labai gaila, kad kariauja. Bet čia nepalyginami dalykai. Visaginas – sukurtas miestas Lietuvoje, ir Lietuva pasielgė gražiai su rusakalbiais – davė pilietybes ir neengia rusų kalbos, ne taip kaip kokioje Latvijoje. Čia tikrai nebus jokio Krymo. Aš namie su žmona aršiau galiu susipykti nei su kokiu ukrainiečiu.“
J. Masliakova irgi jam pritaria, kad baisūs įvykiai dedasi Ukrainoje ir čia, neduok Dieve, tokių dalykų! Tačiau čia jai nėra su kuo ir dėl ko pyktis, su ja visi mielai rusiškai bendrauja ir lietuviškesnėse Ignalinos rajono vietovėse. Tačiau klausydama Olego kiek pykteli, kad nėra čia jau taip gera. Bent jau ji žino, kur tikrai geriau – Olandijoje, kur gyvena jos vaikai. Neseniai aplankė dukrą ir įsitikino: „Norėčiau gyventi Olandijoje, arba kad čia būtų kaip Olandijoje. O Rusijoje? Prijungti Visaginą prie Rusijos? Gyventi ten? Ne! Ten dar blogiau nei čia. Pensijos dar mažesnės.“
Taigi – pirmoje stotelėje, kapinėse, mitas, kad Visaginas gali tapti lietuviškuoju Krymu, sugriautas. Leidžiamės toliau į kelionę.
Merė: V. Tomaševskio pergalė – protestas prieš Lietuvos valdžią, bet ne Rusijos palaikymas
Atvykę prie Visagino savivaldybės pastebime kelis automobilius, kurie papuošti Georgijaus juostelėmis. Tačiau Visagino merei liberalcentristei Daliai Štraupaitei tai nekliūva. Priešingai – ji peikia Lietuvos politikoje įsivyraujančią kritiką: „Negalima daryti tokios prarajos – tarsi gegužės 9-osios švęsti dabar negalima, dar kažko negalima. Juk yra istorija, istorijos knyga, ir nė vieno lapo iš jos neišplėši. Buvo Pergalės diena, buvo Rusija, buvo okupacija, buvo visko. Bet šiandien reikia galvoti apie perspektyvą ir kaip gudriai kalbėti su mūsų kaimynėmis.“
Paklausta, kaip sugeba čia sugyventi tiek skirtingų tautų ir ar situacija nepasikeitė dėl konflikto Ukrainoje, politikė pradeda kalbą iš toli. Ji su pasididžiavimu pasakoja, kad specialiai dėl Ignalinos atominės elektrinės statybų įkurtas miestas visą laiką išsiskyrė šalyje savo profesionalų ir aukštąjį išsilavinimą turinčių gyventojų skaičiumi, yra pirmame savivaldybių trejete pagal darbingų žmonių skaičių ir uždarbio dydį. „Mes galime būti pavyzdys kitoms valstybėms, tai pačiai Ukrainai, kaip galima sugyventi, - sako D. Štraupaitė ir priduria, kad visuomenėje yra įvairių nuomonių dėl Ukrainos. Jos asmeninei nuomonei, kad Rusija pasielgė neleistinai Kryme ir Rytinėje Ukrainoje, yra nepritariančių, tačiau nuomonių skirtumai neįžiebia papildomo konflikto Visagine.
Merė nuolat pabrėžia, kad Visagine gyvena protingi ir mokantys diskutuoti, o ne konfliktuoti žmonės, todėl jai nepatinka nustatomi suvaržymai – rusiškų kanalų draudimas, kuris papiktino vietos gyventojus. Ji įsitikinusi, kad žmonės gali patys atsirinkti informaciją: „Nereikia galvoti, kad žmonės kvaili. Žmonės yra protingi. O viskas, kas slepiama, apauga sąmokslo teorijomis. Šiais laikais nenuslėpsi. Rusai atsijungė nuo kabelinių ir išsikėlė satelitines lėkštes.“
„Ukraina prisidėjo gal kažkiek, kad žmonės ėmė palaikyti V. Tomaševskį. Tačiau daugiau tai protestas prieš viską. Žmonės supykę ir dar negali atleisti už tai, kad priėmus sprendimą uždaryti Ignalinos atominę elektrinę nebuvo sukurtos alternatyvos, nauja pramonės zona. Visaginas užpykęs, gal dėl to ir už V. Tomaševskį prabalsavo, todėl, kad prezidentė, Vyriausybė neatsako aiškiai, ar bus statoma nauja Visagino atominė elektrinė. Visi tik melavo: tai pasodinsim bulves, pasakysim, tai kai bulvės sužydės, tai kai nusikasim. Kiek galima?” – sako ji ir priduria, kad Lietuvos dauguma politikų ignoravo visaginiečius. Tuo tarpu, jos nuomone, V. Tomaševskis gudriai sužaidė prisiimdamas tautinių mažumų atstovo poziciją, pasirodydamas rusiškuose televizijos kanaluose. Prezidentė Dalia Grybauskaitė nepasirodė nei gyvai Visagine, nei per visaginiečių stebimas televizijas. Merė įsitikinusi, kad prezidentė pabūgo būti remiama prie sienos dėl Visagino atominės elektrinės ateities.
Merės darbotvarkėje po susitikimo su mumis laukia gyventojų priėmimo valandos. Per jas miesto vadovė prisiklauso skundų, kartais, kai trūksta kantrybė, pasiūlo piliečiams vykti į gimtines. „Jie tada greitai sako: „Tu ką, kodėl mus siunti į Rusiją, mes nenorime, nes čia mūsų tėvynė", - juokdamasi pasakoja merė. - Jie į Rusiją niekada nenori grįžti. Jie jau jaučiasi europiečiais, keliauja laisvai po šalis.“ Ji priduria, kad tie, kas norėjo, seniai iškeliavo, o dabar į miestą atvyksta nauja rusų ir ukrainiečių banga, kuri irgi vertina europietiškas vertybes, noriai mokosi lietuvių kalbos, laiko pilietybės egzaminus.
„Bando mums visokias etiketes prikabinti – vadina mus Lietuvos Krymu, bet tai netiesa“, - teigia merė.
Mitas, merės rankomis, sudaužytas antrą kartą.
Atominės darbuotojų Krymo bangos neveikia
Kitas objektas – Ignalinos atominė elektrinė (IAE). Joje visada dirbo dauguma rusų, daug kas liko atlikti ir atominės uždarymo darbu. Atvykstame į elektrinę pietų pertraukos metu ir „medžiojame“ pašnekovus prie valgyklos. Sekasi pusėtinai – daug žmonių šalinasi mikrofono.
Pagaliau prakalbiname moterį, kuri, pasirodo yra lietuvė. Nuo 2001 m. IAE dirbanti Rita Stanionienė iš karto nukerta, kad jokių tarpusavio konfliktų mieste Ukrainos įvykiai neišprovokavo, tačiau visaginiečiai pyksta dėl uždraustų televizijos programų. „Erzina tie dvigubi standartai, kad negalime žiūrėti to, ko norime. Žmogus turėtų teisę pasirinkti, ką žiūrėti, ir pasidaryti savo išvadas, - sako ji. - Dirbu su rusais, mano santykiai nepasikeitė. Mes neakcentuojame, ar esi rusas, lenkas, ar lietuvis. Bendraujant svarbiausia, koks esi žmogus.“
Fotografuoti nesileidęs ir prisistatyti nepanorėjęs kitas IAE darbuotojas rusas irgi aiškina, kad nors nuomonių dėl įvykių Ukrainoje yra įvairių, tačiau įtampa Visagine dėl to neišaugo. 58-erių vyras pasakoja pats jaučiąs tik skausmą ir užuojautą dėl to, kad ten kenčia žmonės. Jam jų bėdos artimos, nes giminių turi ne tik Rusijoje, bet ir Ukrainoje – iš Voluinės kilusi jo motina, o žmonos giminės gyvena Donecke. „Kurią pusę palaikau? Manau, kad tiesiog reikia susitarti. Abiejose pusėse vyksta baisių dalykų: vienoje per daug radikalai siaučia, kitoje ėmė net vaikus ir moteris šaudyti. Baisu“, - sako jis.
Jis pats jau 32 metus, nuo tada, kai po instituto baigimo gavo paskyrimą dirbti naujoje elektrinėje, įleidęs šaknis Visagine. Turi Lietuvos pilietybę, bet lietuvių kalbos taip ir neišmoko, čia gyvendamas jaučiasi esąs rusas, tačiau pabrėžia, kad nuvykęs į gimtinę Rusijoje iš karto nebesijaučia rusu, supranta, kad jo mentalitetas jau visai kitas.
„Čia ieškote lietuviško Krymo? Baikite! Ką jūs kalbate!“, - juokiasi vyras.
Išvada: kalbinti tikrieji atomininkai mitą susprogdino.
4 tautų atstovės, skirtingos nuomonės, bet bendra išvada
Leidžiamės į paskutinį mito patikrinimo punktą – Visagino kultūros centrą, kuriame veikia įvairios tautinės bendruomenės. Kultūros centro vadovė lietuvė Danutė Morkūnienė tikina mus, kad Ukrainos konfliktas nesupriešino tautinių bendruomenių, jos ir toliau dirba drauge, rengia renginius.
Jos teiginius patvirtina ir su mumis pasikalbėti atėjusios centro darbuotojos iš įvairių tautinių bendrijų. Rusė Larisa Podberiozkina pateikia pavyzdį – ukrainiečio rašytojo Taraso Ševčenkos atminimui įvykusį renginį, kuriame kartu dalyvavo ir ukrainiečiai, ir rusai.
Bent jau kultūros centre žmonių santykiai nepakito, nors asmeninės nuomonės dėl įvykių Ukrainoje nebūtinai sutampa. Štai rusė L. Podberiozkina nenori sutikti su Vakarų pasaulio griežta pozicija Rusijos atžvilgiu, nepatinka jai, kad Kryme ir Rytų Ukrainoje surengti skuboti referendumai nėra pripažįstami, ji įsitikinusi, kad Ukrainoje netinkamai elgtasi su rusų kalba. O ukrainietė Svetlana Čertkova, turinti giminių Kryme, įsitikinusi, kad į Ukrainos teritoriją Rusija įžengė neteisėtai. Totorė Zilia Karimova gūžčioja pečiais – neturi aiškios nuomonės apie įvykius, tačiau apgailestauja, kad totorius nuolat užgriūva kitų tautų konfliktų negandos.
„Visi normalūs žmonės tiesiog išgyvena, kad ten dedasi tokie dalykai, bet santykių čia tai nekeičia. Mes, gyvenantys Visagine, juk niekuo dėti, - sako Z. Karimova, o klausimas, ar Krymo įvykiai nesukėlė baimės, kad Rusija gali imtis gelbėti Visagino rusus, jai sukėlė juoką. - Aš mąstau realistiškai ir baimės jokios tikrai nejaučiu.“
„Turiu kaimynų rusų, lenkų, aš – lietuvė. Prižiūrime bendrą tvarką, bet apie politiką stengiamės nekalbėti“, - sako D. Morkūnienė. Tačiau čia pat prisipažįsta, kad kai pasklido internete iniciatyva Klaipėdą grąžinti Rusijai, tuomet moteriai kantrybė trūko ir darbe ji garsiai piktinosi: „Sakiau, kad norit nenorit, bet dabar tapsiu Lietuvos patriote.“ Visgi tai liko tik pašnekesiais, kurie neišsivystė į konfliktus.
„Kai prasidėjo įvykiai Ukrainoje, sulaukiau užuojautos ir paramos tiek iš lietuvių, tiek iš rusų. Nevadinčiau Visagino Krymu, čia ne tokie kvailiai gyvena, - sako ukrainietė S. Čertkova. - Nuomonių yra įvairių – tie, kas remia Rusiją, gegužės 9-ąją pasipuošė Georgijaus juostelėmis, tie, kas remia Ukrainą, – ne, tačiau niekas nesusipyko, jokios agresijos. Nejaugi pradėsi dabar pyktis su žmonėmis, su kuriais šoki, dainuoji, gyveni kaimynystėje.“
„Mes labai gerai suprantame, kad esame Tarybų valdžios palikimas. Daug kas nekalba lietuviškai, buvo skausmingų periodų. Bet mūsų vaikai jau visai kitaip gyvena – jie jaučiasi lietuviais. Mes puikiai suprantame, kad nusprendėme likti čia ir turime prisitaikyti. Tie, kas nenorėjo prisitaikyti, išvažiavo“, - lietuviško Krymo etiketės išsigina ir rusė L. Podberiozkina.
Keturių tautų atstovės prie vieno stalo irgi paneigė mūsų atsivežtą mitą.
DELFI šiuo reportažu nepretenduoja į kokybinę socialinę visaginiečių apklausą, tačiau tarptautinis žurnalistų tandemas išvyko iš Visagino neradęs nė vieno mitą patvirtinančio pašnekovo.
