Tomas jam sako: „Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini, tai kaipgi žinosime kelią?“ Jėzus jam sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane. Jeigu pažinote mane, tai pažinsite ir mano Tėvą. Jau dabar jį pažįstate ir esate matę.“
Pilypas jam sako: „Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana.“ Jėzus taria: „Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti! Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą! Tad kaip tu gali sakyti: ‘Parodyk mums Tėvą‘? Nejau tu netiki, kad aš esu Tėve ir Tėvas yra manyje?!
Žodžius, kuriuos jums kalbu, ne iš savęs kalbu. Manyje esantis Tėvas daro savuosius darbus. Tikėkite manimi, kad aš esu Tėve ir Tėvas manyje. Tikėkite bent dėl pačių darbų! Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnius, nes aš keliauju pas Tėvą.“ (Jn 14, 1–12)
Penktąjį Velykų sekmadienį skaitome Evangelijos ištrauką iš Jėzaus atsisveikinimo kalbos, pasakytos Paskutinės vakarinės metu prieš kančią. Jėzus kalba savo mokiniams apie savo misiją, kuri bus įvykdyta jo mirties, prisikėlimo ir sugrįžimo pas Tėvą slėpiniu.
Tačiau mokiniai ne iškart suprato jiems skirtus mokymus. Pirmasis Jėzaus kalbą pertraukė apaštalas Tomas, norėdamas patikslinti kelią, kuris veda į Tėvo namus. Ta proga Jėzus ištaria garsiąją frazę, skirtą visų laikų žmonėms: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6).
Vadinasi, Jėzus Kristus yra ne vienas iš galimų kelių, bet vienintelis kelias. Po Kristaus prisikėlimo apaštalai šį mokymą ištikimai pakartojo. Teismo taryboje Petras, teisindamas apsigimusio luošio pagydymą Jėzaus vardu (Apd 3, 1–8), skelbia: „Nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti” (Apd 4, 12).
Tas pats apaštalas taip pat sako, kad Jėzus Kristus yra „visų Viešpats”, „Dievo paskirtasis gyvųjų ir mirusiųjų teisėjas”, ir todėl „kiekvienas, kas jį tiki, gauna jo vardu nuodėmių atleidimą” (Apd 10, 36. 42. 43).
Korinto bendruomenei šv. Paulius rašo: „Ir nors būtų vadinamųjų dievų danguje ar žemėje – daug tų dievų ir daug viešpačių, – tai mes turime tik vieną Dievą – Tėvą, iš kurio yra visa ir jam esame mes, ir vieną Viešpatį – Jėzų Kristų, per kurį yra visa ir mes esame per jį” (1 Kor 8, 5–6).
Apaštalas Jonas irgi patvirtina: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas juk nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas” (Jn 3, 16–17).
Tikinčiųjų bendruomenė nuo pat pradžių pripažino Jėzui išganomąją reikšmę ir laikė jį vieninteliu, kuris kaip žmogumi tapęs, nukryžiuotas ir prisikėlęs Dievo Sūnus Tėvo siuntimu ir Šventosios Dvasios galia dovanoja apreiškimą (Mt 11, 27) ir dieviškąjį gyvenimą (Jn 1, 12; 5, 25–26; 17, 2) visai žmonijai ir kiekvienam žmogui. Tai pakartotinai pabrėžiama 2000 metais Tikėjimo mokymo kongregacijos paskelbtoje deklaracijoje „Dominus Jesus“.
Grįžkime prie šios dienos Evangelijos teksto. Kai paskutinės vakarienės metu Jėzus pasakė mokiniams, jog tikėjimo bendrystė su juo veda į Tėvo pažinimą, Pilypas tuoj pat paprašo: „Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana“ (Jn 14, 8).
Pilypas – vienas iš dvylikos, buvo pašauktas paties Jėzaus (Jn 1, 43–44). Jis padėjo Natanaeliui atrasti tikėjimą (Jn 1, 45–47). Taip pat Pilypas priėmė ir pranešė apie graikų troškimą Jeruzalėje pamatyti Viešpatį (Jn 12, 21–22). Dabar jis prašo parodyti Tėvą.
Pilypo troškimas – identiškas Mozės troškimui, kai pastarasis meldžia Viešpaties: „Prašyčiau parodyti man savo šlovę“ (Iš 33, 18). Kalbama apie tą kiekvieno žmogaus vidinį troškimą, besikartojantį Biblijoje, ypač psalmėse.
Prisiminkime, pavyzdžiui, besimeldžiančiojo šauksmą 27 psalmėje: „Išgirsk mano balsą, Viešpatie, kai šaukiuosi, būk man maloningas ir išklausyk mane! ‘Eikš, – sako man širdis, – jo veido ieškok!‘ Tavo veido, Viešpatie, aš ieškau! Neslėpk nuo manęs savo veido“ (Ps 27, 7–9).
Panaši malda pasigirsta ir 42 psalmėje: „Kaip elnė ilgisi tekančio vandens, taip aš ilgiuosi tavęs, Dieve. Visa gyvastimi trokštu Dievo – gyvojo Dievo, – kada nueisiu pamatyti Dievo veido?“ (Ps 42, 2–3). Kiekvienas žmogus vienaip ar kitaip geidžia pažinti Dievą, nes jame atranda meilės šaltinį, kuris įgalina žmogų būti tuo, kuo jis yra.
Jėzaus atsakymas Pilypui – „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą“ (Jn 14, 9) – kreipia mūsų žvilgsnį į vienatinį Sūnų, nuo amžių atsigręžusį į Tėvą, kuris lygiai taip pat atsigręžė į mus, kad mums apreikštų savo veidą: „Bet tai nereiškia, jog kas nors būtų Tėvą regėjęs; tiktai kuris iš Dievo yra, tas jį regėjo“ (Jn 6, 46).
Jei iš tiesų norime pažinti Dievo veidą, mes neturime kitos galimybės, kaip tik kontempliuodami Jėzaus veidą. Jo veide mes iš tiesų matome, kas yra ir koks yra Dievas: „Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą; nes ką jisai daro, lygiai daro ir Sūnus“ (Jn 5, 19). Evangelijų autoriai, pasakodami apie Jėzų, mums atskleidžia Dievo veidą. Todėl, „kas mane mato, mato tą, kuris mane siuntė“ (Jn 12, 45).
Evangelija pagal Joną nebeužsimena, ar Pilypui tąkart pavyko iki galo suprasti Jėzaus atsakymą. Tačiau viena yra aišku: Pilypas visiškai atidavė jam savo gyvenimą. Remiantis kai kuriais vėlesniais pasakojimais („Pilypo darbai“ ir kt.), šis apaštalas nešė Gerąją Naujieną į Graikiją, o po to į Frygiją (dabar centrinė Turkijos dalis), kur ir buvo nukankintas.
Tad esame kviečiami neužmiršti savo tikslo, į kurį turėtų krypti mūsų gyvenimas: sutikti Jėzų, kaip jį sutiko Pilypas, ieškodamas ir trokšdamas išvysti jame paties Dievo veidą. Be šio įsipareigojimo liksime vis labiau sutrikę ir vieniši, atgręžti tik į save, kaip į veidrodį…
