Apibendrintai vertinant jų pasirodymus debatuose iki pirmojo rinkimų turo, tiek D. Grybauskaitė, tiek Z. Balčytis pasižymėjo solidžia laikysena: kalbėjo argumentuotai, rėmėsi konkrečiais faktais, tarptautine patirtimi, nesileido į puolamojo pobūdžio kritiką, aiškiai identifikavo pagrindinius iššūkius, išdėstė, kas padaryta, ką ateityje reikėtų daryti, kokius darbus tęsti. Nemažai svarbių klausimų abiejų pozicijos daugmaž sutampa, pavyzdžiui, dėl energetinio savarankiškumo stiprinimo, atsakingos fiskalinės politikos, euro įvedimo, abu pabrėžia dabartinės Rusijos keliamą grėsmę regiono saugumui, NATO kolektyvinių įsipareigojimų stiprinimo svarbą.
Nors, kaip matyti, strateginiai tikslai daugmaž panašūs, tačiau skiriasi taktiniai žingsniai, t. y. kaip konkrečiai tų tikslų bus siekiama. D. Grybauskaitė būtų ryžtingesnė ginant šalies interesus, ypač sudėtingais momentais, ką rodo ir pastarųjų penkerių metų prezidentavimo patirtis, tęs pradėtus darbus. Tuo tarpu Z. Balčytis, kaip teigia, daugiau kalbėtųsi su kaimynais, būtų nuosaikesnis. Tiesa, pasisakymai debatų metu dėl kandidatų skaičiaus ir riboto laiko buvo labiau bendresni, todėl didesnių skirtumų nebuvo matyti.
Artėjant antrajam rinkimų turui, akivaizdu, kad rinkimų kampanija taps aktyvesnė, vakarykščių debatų, skirtų vidaus politikai, metu buvo galima išgirsti konkrečius problemų sprendimo būdus, dėl to galima pastebėti tam tikrų skirtumų. Be to, pastarieji šios savaitės socialdemokratų ir Z. Balčyčio pareiškimai jau rodo, jog jis imasi griežtinti savo poziciją ir koncentruojasi ties prezidento rinkimais. D. Grybauskaitė taip pat teigė ketinanti daugiau aiškinti savo poziciją, daugiau būti viešojoje erdvėje.
Turint omeny aktyvėjančią rinkimų kampaniją, vienas veiksnių, turėsiančių įtakos rinkėjų apsisprendimui – kandidatų pasisakymai, pristatomos idėjos ir siūlymai. Labai svarbu, kad tokie pareiškimai būtų pakankamai argumentuoti ir pagrįsti. Todėl natūraliai kyla poreikis įvertinti pastarųjų pareiškimų, išsakomos kritikos pagrįstumą.
Šiuo atveju reikėtų atkreipti dėmesį į Z. Balčyčio pareiškimą, kuriame, reaguodamas į prezidentės spaudos konferenciją, sukritikavo jos ryžtingesnę poziciją ir deklaruotą dėmesį kariniam saugumui. Galima išskirti kelis kritikos aspektus: dėl dėmesio šalies saugumui ir gynybos išlaidų mažinimo, dėl dujų kainų ir dėl nesikreipimo į Tarptautinį valiutos fondą (TVF) dėl finansinės paramos krizės laikotarpiu. Pastaruoju klausimu buvo diskutuojama ir vakarykščiuose debatuose.
Karinis saugumas
Kalbant apie tai, jog, kaip teigiama, D. Grybauskaitės prezidentavimo metu buvo smarkiai sumažintos išlaidos krašto apsaugai ir kad tai rodo nepakankamą dėmesį gynybai, reikėtų pažymėti, kad tuo metu finansavimas buvo mažinamas visoms sritims, ne tik krašto apsaugai, dėl ekonominės krizės, kuri šalį tam nepasiruošusią. Spartaus ekonomikos augimo laikotarpiu, t. y. 2004–2008 m., nebuvo suplanuotas perteklinis valstybės biudžetas, nors, remiantis 2007 m. Finansų ministerijos specialistų parengta pažyma, tokia galimybė buvo. Biudžeto perteklių būtų buvę galima panaudoti deficito finansavimui recesijos metu, tuo pačiu užtikrinant geresnes skolinimosi galimybes, netaikant itin griežtų taupymo priemonių ir taip smarkiai nemažinant finansavimo gynybai. Pavyzdžiui, 2007 m. kada šalies BVP augo vidutiniškai 9,8 proc., krašto apsaugai skyrė 1,2 proc. BVP, t. y. 0,6 proc. mažiau nei dažnai pavyzdžiu Lietuvai laikoma Estija kriziniais 2009-aisiais, kada šios šalies BVP krito vidutiniškai 14,1 proc.
Jeigu kriziniu 2009–2010 m. laikotarpiu išlaidos krašto apsaugai nebūtų buvę sumažintos, tuomet Vyriausybei būtų tekę drastiškai sumažinti išlaidas likusioms kitoms sritims, sunkiai būtų galėjusi vykdyti įsipareigojimus žmonėms. Todėl buvo pasirinktas tam tikras išlaidų mažinimo balansas. Krizės laikotarpiu daugelis NATO šalių mažino gynybos biudžetus.
Be to, prezidentė, atsižvelgusi į pasikeitusią saugumo situaciją regione dėl Rusijos karinių veiksmų Ukrainoje ir karinės galios demonstravimo Lietuvos pašonėje bei į tai, kad šalies ekonomika auga, pasiūlė partijoms atnaujinti susitarimą dėl gynybos finansavimo, kad būtų stiprinami šalies gynybiniai pajėgumai ir vykdomi įsipareigojimai NATO. Toks susitarimas buvo pasirašytas kovo 29 d., minit narystės NATO 10-metį, kuriuo parlamentinės partijos įsipareigojo iki 2020 m. finansavimą gynybai padidinti iki 2 proc. BVP. Beje, šis susitarimas, kitaip nei ankstesni, apima ne tik karinį, bet ir energetinį, kibernetinį ir informacinį saugumą. Įtvirtinta nuostata susitarimo įgyvendinimą peržiūrėti kas pusmetį. Tad labai svarbu, kad partijos skirtų deramą dėmesį šio susitarimo įgyvendinimui, žinoma, laikantis finansinės drausmės ir kitų socialiai jautrių valstybės įsipareigojimų, nes ankstesnių susitarimų patirtis rodo, kad tai, kas yra sutarta, ne visada įgyvendinama. Ypač tam koją pakiša rinkiminiai ciklai.
Taigi, visiškai nebūtų galima sutikti, kad prezidentė skiria nepakankamai dėmesio kariniam saugumui. Prezidentė, kartu su Latvijos ir Estijos prezidentais, nuo 2009 m. ragino aljansą parengti keliais agresijos scenarijais grįstus Baltijos šalių gynybos planus. Ir šios pastangos nenuėjo veltui – 2012 m. NATO viršūnių susitikime Čikagoje buvo galutinai patvirtinti tokie planai, kuriuose numatytos konkrečios kolektyvinio saugumo garantijos, taip pat neribotam laikui pratęsta oro policijos misija. Tai yra rimtas karinės diplomatijos laimėjimas, nes gynybos planų klausimas buvo nevienareikšmiškai vertinamas, ilgą laiką nepavykdavo pasiekti konsensuso.
Derybos dėl dujų kainos
Dėl derybų su „Gazprom“, tai pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį, į tai, kada „Gazprom“ Vyriausybei pateikė siūlymus dėl mažesnės dujų kainos, kartu buvo keliami tam tikri politiniai reikalavimai Vyriausybei, kaip atidėti trečiojo energetikos paketo įgyvendinimą (vėliau šio klausimo „Gazprom“ nebekėlė), pasirašyti tarpvyriausybinę sutartį dėl dujų tranzito į Kaliningrado sritį, iš Stokholmo arbitražo atsiimti 4,5 mlrd. Lt ieškinį prieš „Gazprom“ dėl nesąžiningos kainodaros. Tuo tarpu prezidentė teigė, jog pasiūlymas su tokiomis sąlygomis yra nepriimtinas ir nuosekliai pasisakė už tai, kad derybų metu nebūtų aukojami nacionaliniai šalies interesai, atsiimant ieškinį ir pan.
Būtent Lietuvos ieškinio pagrindu Europos Komisija pradėjo antimonopolinį tyrimą. Komisijai įrodžius, kad buvo pažeistos ES konkurencijos taisyklės, „Gazprom“ gali tekti sumokėti 15 mlrd. JAV dolerių baudą. Todėl nenuostabu, kad po kurio laiko „Gazprom“ Komisijai pasiūlė tartis, ketina pateikti savo pasiūlymus dėl dujų kainų. Tai paskatino nusileisti ir derybose su Lietuva. Pasiektas susitarimas dėl mažesnės dujų kainos neabejotinai pagerintų „Gazprom“ pozicijas Komisijos antimonopoliniame tyrime.
Kitas veiksnys, paskatinęs „Gazprom“ nusileisti – metų pabaigoje Klaipėdoje pradėsiantis veikti suskystintų gamtinių dujų terminalas, kuris sudarys realią konkurenciją Rusijos dujų monopolininkui ir bus puikus derybinis svertas. Per terminalą importuojamų dujų kaina būtų 20–30 proc. mažesnė kaina nei Lietuva moka dabar.
Akivaizdu, kad prezidentės principingumas, nuosekliai įgyvendinami strateginiai energetiniai projektai sustiprino Vyriausybės poziciją nenusileisti, nedaryti jokių nuolaidų ir derybas nuleisti į įmonių lygmenį. Komercinį susitarimą pasiekė būtent „Lietuvos dujos“ ir „Gazprom“.
Kalbant apie teiginį, jog kainos turi realią galimybę sumažėti tik pradėjus kalbėtis ir derėtis su „Gazprom“, tai, be abejonės, derėtis reikia, tačiau nuolaidžiauti – tikrai ne. Kol Lietuvos ir Rusijos tarpusavio priklausomybė energetikos srityje yra asimetriška ne Lietuvos naudai, kol Lietuva neturi pakankamų derybinių svertų, tol nuosaikus kalbėjimasis, priimant politinius reikalavimus, situacijos nepakeistų, ypač žinant, kad Rusija dujų kainą nustato remdamasi ne vien ekonominiais, bet ir politiniais motyvais. Tokiu atveju, pragmatiškumas, siekiant greitos naudos, susisaistymas gali paversti situacijos įkaitais. Todėl negalima sutikti su tuo, jog, kaip teigiama pareiškime, prezidentės ryžtas nepadėjo derantis dėl mažesnių dujų kainų.
Kreipimasis / nesikreipimas į TVF
Dėl nesikreipimo į TVF, Z. Balčytis teigia, jog toks tuometinės Vyriausybės žingsnis ir prezidentės pritarimas tam kiekvienais metais kainuoja papildomą milijardą litų, jog iš krizės išeita mažiausias pajamas turinčių žmonių sąskaita. 2009 m. prezidentė kreipimąsi į TVF laikė paskutine galimybe ir Vyriausybei rekomendavo kol galima tvarkytis pačiai. Anot prezidentės, priešingu atveju, įgyvendinant TVF reikalavimus būtų tekę dar labiau didinti mokesčius, apmokestinti pensijas ir neturėti manevro laisvės.
Kitaip tariant, buvo siekiama, kad būtų išlaikytas tarptautinių finansų rinkų pasitikėjimas šalimi kaip galinčia atsakingai tvarkyti viešuosius finansus, taip pat išlaikyti didesnį pasirinkimą ekonomikoje. Vykdant taupymo politiką, kartu siekiant kiek galima labiau apsaugoti mažiausias pajamas gaunančius žmones buvo progresyviai mažinamos ir pensijos, ir atlyginimai, taip pat, didinami kai kurie mokesčiai, kai kurie mažinami, prisiimant visą atsakomybę.
Tačiau klausimas, jeigu Lietuva būtų kreipusis į TVF, ar kaina, socialiniai kaštai nebūtų buvę didesni. Tuometinė opozicija teigė, jog fiskalinę konsolidaciją reikėjo vykdyti, daugiau dėmesio skiriant ekonomikos skatinimui ir užimtumo didinimui, socialines išmokas išlaikant ikikriziniame lygyje, įvedant progresinius mokesčius, taip pat kreipiantis į TVF dėl lengvatinės paskolos.
Paprastai šalis į TVF kreipiasi, kada dėl vykdytos neatsakingos fiskalinės politikos, ekonominės recesijos laikotarpiu pati neišgali finansuoti biudžeto deficito ir užtikrinti makroekonominio stabilumo, nes finansų rinkos tokią šalį vertina kaip rizikingą ir skolina nepalankiomis sąlygomis, o vidinės stabilizavimo priemonės yra beveik išnaudotos. Pavyzdžiui, Latviją kreiptis į TVF privertė vietinio kapitalo „Parex“ banko nacionalizavimas, kada Vyriausybė perėmė banko finansinius įsipareigojimus, taip pat didelis biudžeto deficitas ir siekis stabilizuoti finansų rinką. Latviją buvo ištikę didesnis makroekonominis disbalansas nei Lietuvą. Šalis praktiškai neturėjo galimybių skolintis rinkose.
Žinoma, iš TVF buvo galima pasiskolinti už 2–3 proc. palūkanas, tačiau tokiu atveju būtų reikėję įgyvendinti TVF reikalavimus. 2009 ir 2010 m. TVF konsultacinė misija, įvertinusi Vyriausybės vykdomą ekonominę politiką, pateikė siūlymus, atspindinčius TVF interesus, t. y. konsoliduotos fiskalinės politikos vykdymą. Šiose rekomendacijose pateikti siūlymai galėjo atgrasyti Vyriausybę kreiptis į TVF dėl, to, kad tokiu atveju jie taptų privalomi. Vyriausybė atsižvelgė tik į dalį siūlymų. Galima manyti, jog būtų buvę privalomi nekilnojamo turto, automobilių mokesčiai.
Taip pat galėjo būti keliamas progresinių mokesčių klausimas, reikalaujama padidinti GPM, apmokestinti pensijas, palūkanas už indėlius ar peržiūrėti pelno mokesčio lengvatas. O pasinaudoti lankstesne TVF kredito linija būtų buvę galima tik tuomet, jei šalis iki krizės būtų vykdžiusi atsakingą fiskalinę politiką, turėjusi teigiamą ekonominę perspektyvą. Tad negalima sutikti, jog TVF reikalavimai nebuvo visiškai žinomi.
Tuo tarpu krizės metu Vyriausybė prioritetą teikė solidariam konsolidacijos naštos paskirstymui: PVM didinimui, valstybės išlaidų mažinimui bei konkurencingumo ir užimtumo išlaikymui: gyventojų pajamų ir pelno mokesčių mažinimui. Taipogi lankstumui, nes niekas nenurodinėjo, kokius mokesčius kada didinti, ar įvesti naujus. O tai bendroje rinkoje, kur egzistuoja laisvas kapitalo, darbo, prekių ir paslaugų judėjimas, daug palankiau, siekiant išlaikyti patrauklumą investicijoms.
Jeigu tuometinė opozicija krizės laikotarpiu būtų buvusi valdžioje ir kreipusis į TVF, nebūtų galėjusi vykdyti tokios konsolidacijos, kuri numatytų daugiau galimybių užimtumo didinimui, socialinių išmokų išlaikymą prieškriziniame lygyje. To ar kažko panašaus, pavyzdžiui, gyventojų pajamų, pelno mokesčio didinimo būtų reikalavęs TVF. Žinoma, konkretūs reikalavimai priklauso nuo derybų, o mokesčių kaitos proporcija ir nuo to kokios partijos sudaro valdančiosios daugumos branduolį. Tačiau vargu, ar būtų apsieita be socialinių išmokų mažinimo. TVF, kaip matyti iš jo siūlymų, tikrai to būtų reikalavęs.
Šiandien akivaizdu, kad atsakinga finansų politika padėjo subalansuoti viešuosius finansus ir atstatyti šalies konkurencingumą. Visa tai nuo leidžia Lietuvai 2015 m. įsivesti eurą, kas sudarys prielaidas tvariam ekonomikos augimui, kurio naudą pajustų tiek žmonės, tiek verslas.
Taigi, apibendrinant turbūt nebūtų galima sutikti su kritika minėtais aspektais, jog ryžtinga prezidentės pozicija per brangiai kainavo ir neleido pasiekti minimų tikslų. Šiuo atveju akivaizdu, kad kaip tik principingas valstybės interesų gynimas padeda siekti ilgalaikės ekonominės žmonių gerovės ir saugumo. Kartu tai rodo, jog visada yra svarbu objektyviai įvertinti visus faktus, priežasčių ir pasekmių ryšius.
