Ir joks parsidavėlis manęs neįtikins nuosaikumo ir diplomatijos galia. Rusijos prezidentas supranta tik jėgos diplomatiją, ir norint kovoti prieš ją – reikia drąsaus apsisprendimo. O drąsos galime semtis tik iš praeities.
Todėl minint Lietuvos kariuomenės ir partizanų dieną verta prisiminti ne tik graudžią liaudies dainą „Nulinko liepa šalia kelio...“, o prabilti ir apie tai, kam įkvepia mūsų istorinė atmintis. Aktyvumui ar pasyvumui? Kovai ar pasidavimui? Svajonei ar nusivylimui?
Kai privačiuose pokalbiuose ar susitikimuose verslininkai bando diskutuoti apie tai, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė ar ją palaikantys pernelyg aštriai pasisako prieš Rusijos politiką, nebijau žiūrėti šiems žmonėms į akis.
„Ei, bet juk verslui tai verslas, o ne politika“, – sako jie. Ir tuo pačiu metu nesibodi žiūrėti, kaip jų aplinka pamažu prisipildo besipuošiančiais „koloradkėmis“. „Kam šakotis, juk prieš Rusiją Lietuva neatsilaikys nė dviejų valandų“, – nepaliauja kartoti. Užmiršdami, kad stiprūs esame iki to momento, kai neabejojame savimi, savo valstybe ir savo ateitimi.
Pilietiškumo ir patriotizmo pamokų mes visi mokomės vaikystėje. Deja, ne visiems pavyksta įsidėmėti svarbiausias istorijos datas ir įvykius. Ir jeigu jūs praleidote šias pamokas, tai dar nereiškia, kad visi Lietuvoje mąsto kaip tie, pabėgę iš pamokų.
O aš nebijau kartoti, kad ciniškas V. Putino sprendimas skirti papildomas simbolines išmokas buvusiems kariškiams, kurie sovietų okupacijos metais naikino Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo siekusius partizanus, yra spjūvis mūsų valstybei ir jos istorijai.
Kariškiai, kurie dalyvavo kovinėse operacijose likviduojant nacionalistinius pogrindinius judėjimus Lietuvos teritorijoje, vykdė žiaurų chirurginį veiksmą – bandė išoperuoti iš tautos smegenų laisvės siekį.
Kodėl kalbu taip aršiai? Todėl, kad nuo lobotomijos saugau savo atmintį. Mūsų šeimos istorijoje gyvas pasakojimas apie mano močiutės brolį partizaną Juozą Paliūną, pravarde Rytas. 1944 metais jis atsisakė pagundų bėgti nuo bolševikų ir trauktis į Vakarus, o pasirinko kartu su visa tauta gyventi pavergtos Tėvynės gyvenimą. Žmogus pasirinko žūti už svajonę – kiek tai yra suprantama šiandien?
Taip, partizanai dėjo galvas už troškimą gyventi: laisvai, nepriklausomoje savo šalyje, teisingesnėje visuomenėje. Iki pat savo mirties 1952 metais Rytas vadovavo Prisikėlimo apygardai, ir, kiek aš žinau, niekam per daug neaiškino, kodėl žengė tokiu gyvenimo keliu... Patekęs į pasalą, Rytas pasirinko garbingą būdą – pasitraukti, o ne išduoti. Kartais pagalvoju ir apie tai, kažin kiek mūsų verslininkų ir politikų šiandien išdrįstų pasielgti taip pat?
Mes matome, kaip Kryme ir Ukrainoje nebylieji diversantai, kuriuos rusų propaganda vadina mielu terminu „žalieji žmogeliukai“, elgiasi nelyg savo namuose. V. Putino invaziniai veiksmai Ukrainoje rodo, kad Rusija siekia peržiūrėti Šaltojo karo baigtį ir nori, kad jos žodis būtų svarbiausias kuriant naująją pasaulio santvarką. O blogiausia, kad ir Lietuvoje yra verslininkų ir yra politikų, kurie dėl baimės tampyti liūtą už ūsų yra pasiryžę eiti į kompromisus su savo sąžine ir istorine tiesa.
Šių metų gegužės 25 dieną mes rinksime tuos politikus, kurie atstovaus Lietuvą Europos Parlamente. Kartu rinksime ir asmenį, kuris atstovaus Lietuvos Respubliką Prezidento poste, kitaip tariant bus vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas. Visa širdimi esu lietuvis ir norėčiau, kad šie pasirinkimai būtų teisingi. Tikiu, kad drąsėjanti Lietuva ras jėgų atsispirti išorės poveikiui ir išrinkti tuos, kurie turi jėgų ir kompetencijos atstovauti valstybės interesams.
Juk nuo to, kiek mes esame pajėgūs atsispirti priešingai propagandai, kaip interpretuojame dabartį ir kaip sugebame pasirinkti šiandieną, priklauso ateitis. Todėl linkiu Lietuvai neišduoti savo idealų ir auginti tokius piliečius, kurie būtų verti savo Tėvynės.
