A. Troickis davė interviu ru.DELFI.lt Vilniuje, kur su įvairių šalių analitikais dalyvavo Rytų Europos studijų centro (RESC) organizuotoje diskusijoje „Rusija – realybės patikrinimas“. A. Troickio teigimu, įvykiai Ukrainoje dar stipriau suskaldė Rusijos visuomenę, šalyje kyla „patriotinė karštinė“, taip pat stiprūs sentimentai Sovietų Sąjungos atkūrimui.
- Ar Jums neatrodo, kad Ukrainos atveju, jei kalbėsime apie Vakarų šalis, situacija panaši į tą, kuri buvo 2008 m. Gruzijos atžvilgiu?
- Manau, kad būtent tai ir vyksta. Jei Vakarai nebūtų nuriję (karo rezultatų – DELFI) ir taip gėdingai išsigandę 2008 m., kai Rusija faktiškai užgrobė dvi Gruzijos dalis, remdamasi daugiau nei abejotinu pretekstu, ir jai ši agresija tada būtų sulaukusi atkirčio, tai greičiausiai nebūtų iš dabartinės situacijos Ukrainoje, nes, kaip daugelis teisingai sako, Vladimiras Putinas ims tiek, kiek jam leis. Deja, iki šiol jam leido labai daug. Be to, matau, kad tokia daug leidžianti politika Vakaruose, ypač Vokietijoje, turi gana daug šalininkų.
- Regis, grasinimai sankcijomis neduoda rezultatų?
- Kažkokių rezultatų tai duoda. Situacija tarp valdininkų ir verslininkų visuomenėje dabar labai įtempta, iš šalies bėga pinigai, verslui prasčiau. Taigi šiokie tokie rezultatai yra, bet tai tik smulkmenos, palyginti su tuo, ką būtų prasminga padaryti. Man atrodo, kad propagandistai, ši parsidavėliška brolija, irgi turi atsiimti savo, pagal nuopelnus, nes situacija su valstybine propaganda Rusijoje pasiekė tokį lygį, kai galima sakyti, kad uodega vizgina šunį. Isterija žiniasklaidoje tokia, kad veikiausiai Putinui, Lavrovui jau norėtųsi, kad viskas būtų švelniau, ramiau, kad, pavyzdžiui, būtų galima žengti žingsnių atgal, kalbant apie Donecko referendumą. Bet šita mūsų nacionalinė žiniasklaida tiek įsiūbavo ir įsuko situaciją, kad politika eina iš paskos propagandai, o ne atvirkščiai.
- Kalbant apie žmonių palaikymą Kremliaus veiksmams Ukrainoje, apie ką rašo valstybinė žiniasklaida, ar galima sakyti, kad „rusiško pasaulio“ idėja rado palankią terpę?
- Manau, kad į palankią terpę patenka Sovietų Sąjungos atkūrimo idėjos. Rusija – labai kompleksuota šalis, blogąja šio žodžio prasme. Tai visų pirma nevisavertiškumo kompleksai. T. y. šalis, kuri buvo didžiulė valstybė, kurios visi bijojo ir į kurią, kaip dabar paslaugiai teigia propaganda, dvidešimt metų visi valėsi kojas, o dabar atsistojome ir dabar mes į juos valomės kojas. Daugeliui žmonių tai labai patinka, tai lyg balzamas skaudžioms posovietinėms žaizdoms.
- Ar galima sakyti, kad įvykiai Ukrainoje suskaldė Rusijos visuomenę? Pavyzdžiui, vieni kultūros veikėjai palaiko Kremliaus veiksmus, kiti nepalaiko?
- Visuomenė pačioje Rusijoje susiskaldžiusi, o įvykiai Ukrainoje šį plyšį pagilino, padarė opoziciją dramatiškesnę. Jau 2011 – 2012 m. įvykiai parodė, kiek susiskaldžiusi Rusijos visuomenė, tai buvo ypatingai akivaizdu Maskvoje. Susiskaldymas vyksta toliau. Dalį žmonių Putinui pavyko privilioti į savo pusę, bet tai laikina sėkmė. Dabar vyksta patriotinė karštinė, kuri greitai baigsis. Tačiau nuostoliai kur kas didesni, nes padidėjo žmonių srautas iš Rusijos, kita vertus, dabar žmonės labiau susiskaldę ir pagal nacionalinius požymius, labai stiprios antiukrainietiškos nuotaikos, o ukrainiečių – dešimtys milijonų. Ir ukrainiečiai – ne čečėnai. Čečėnai rusams – svetimi, kitatikiai, musulmonai ir t. t., o apie ukrainiečius to nepasakysi, tai savi vaikinai. Pakanka prisiminti, kad pusė generalinių sekretorių Tarybų Sąjungos Komunistų Partijos Centriniame Komitete buvo iš Ukrainos. Taigi čia viskas labai dramatiškai vystysis ir gali labai blogai baigtis.
- Kur, Jūsų nuomone, sustos Kremlius, ir ar Vakarai pajėgūs jį sustabdyti?
- Nuo Vakarų daug kas priklauso. Žinoma, tiek vidaus politiniais, tiek iš dalies pragmatiniais sumetimais, Putinas turėjo užgrobti rytinę Ukrainą, nes tai suteikia jam tiesioginį išėjimą į Krymą ir Padniestrę. Tai pratęstų patriotinį svaigulį šalyje ir, praktiniu požiūriu, palengvintų priėjimą prie Krymo. Kita vertus, jis labai šito bijo, nes bijo sankcijų ir griežtos Vakarų kritikos. Manau, šito jis bijo labiau nei kokio Ukrainos pasipriešinimo, nes aišku, jog Ukrainos kariuomenė menkai veiksni, tad dėl šito jam nėra ko baimintis. Žinoma, bus kraujo praliejimas, bet ne tokiu mastu, kaip buvo galima spėti. Taigi nuo Vakarų tvirtumo ir solidarumo daug kas priklauso. Deja, nei tvirtumo, nei solidarumo Europoje kol kas nematyti.
