Tačiau vėlesni įvykiai pademonstravo, kad Europos ryžtas tebuvo popierinis, todėl reikalus Europoje vėl turi tvarkyti Jungtinės Valstijos. Ne veltui JAV valstybės sekretoriaus pavaduotoja Europai Victoria Nuland paviešintame privačiame pokalbyje neišlaikė: „F*** the EU“.
Kokios priežastys lemia, kad Europos Sąjunga nesugeba savo ekonominės galios transformuoti į politinę?
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Alvydas Jokubaitis teigia, kad Europai paprasčiausiai trūksta kultūrinio bendrumo – lietuviai juk negintų Lisabonos, kaip ir portugalams ne itin rūpi Lietuvos saugumo problemos.
„Europiečių intravertiškumas tapo gera priemone tironams Rusijoje ugdyti. Kai kurie Europos politikai tapo tokie „gudrūs“, kad nebesuvokia paprastų tiesų. Jeigu V. Putinas meluoja ir nesilaiko susitarimų, tai juo negalima pasitikėti, o jeigu negalima pasitikėti, tai reikia ruoštis blogiausiam“, - DELFI sakė A. Jokubaitis.
- Jūsų nuomone, kas lemia daugelio Europos valstybių suglumimą Ukrainos krizės metu, be ekonominių-energetinių-prekybinių interesų? Ar tai gali būti susiję su specifiniu europietišku mąstymu, kuris būdingas Europai kiekvieną kartą, kai ji susiduria su kokia nors ryškesne problema?
- Europos Sąjunga per daug išsiplėtė, kad galėtų veikti kaip vieningas politinis kūnas. JAV politikai šiandien jau net keiksmažodžiais palydi Europos Sąjungos nelankstumą. Europiečiai nori taip naiviai universalizuotis be sienų, kad pasimeta sutikę valstybę, kurios prezidentas jėga perbraižo pasaulio politinį žemėlapį.
Žuvis pūva nuo galvos. Europos Parlamentas yra pasityčiojimas iš parlamentarizmo idėjos. Ši politinė institucija garsėja tik gerais atlyginimais ir biurokratija.
Pažvelkite į ES politinius lyderius – Hermaną Van Rompuy ir baronienę Catherine Ashton. Net žodis „lyderis“ šiems žmonėms netinka.
Lietuvai spaudimo politiką taikęs Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis šalia jų atrodo beveik kaip tikras valstybininkas.
Be to, Europos Sąjungai trūksta kultūrinio bendrumo. Šalys toliau gyvena atskiruose pasauliuose. Tarkime, Lietuvą ir Portugaliją riša grynai formalūs ryšiai, o ne bendras pasaulio pajautimas ir supratimas. Dauguma portugalų tikriausiai net nežino, kur yra Krymas. Mes nenorėtume ginti Lisabonos, o jie negintų Vilniaus. Putinas tai puikiai žino.
Jeigu vietoj Niujorko dangoraižių Rugsėjo 11-ąją būtų griuvę kokios nors Europos šalies dangoraižiai, Europos Sąjungos politikai neduotų karinio atkirčio, kaip davė JAV, bet surašytų kalnus terorą smerkiančių deklaracijų.
Lietuva žino, kas jos priešas. Europos Sąjunga to nežino. Europos Sąjungoje negalima kalbėti apie priešus – tik apie priešininkus, oponentus ir ekonominius konkurentus.
- Šių metų kovą Briuselyje vyko diskusija, kuriame, kaip pagrindiniai pranešėjai, dalyvavo Estijos prezidentas, Italijos užsienio reikalų ministrė ir Pasaulio banko prezidentas. Diskusijos metu buvo atliekama auditorijos apklausa, kokios yra didžiausios Europos Sąjungos ateities problemos. Paminėta nauja eurozonos krizė, nacionalizmas ir politinis populizmas, Rusijos priešiškumas, senstanti visuomenė, lėtas ekonomikos atsigavimas ar kritimas, nestabilumas Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose bei masinė migracija.
Daugiausia balsų sulaukė lėtas ekonomikos atsigavimas ar kritimas bei nacionalizmas ir politinis populizmas. Ir tai vyko Ukrainos krizės kontekste, atsakiusieji buvo patys aukščiausi Europos Sąjungos institucijų ir įvairių valstybių atstovai. Ten buvo ir C. Ashton, ir buvęs Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis, ir daugelis kitų. Kokia būtų jūsų reakcija?
- Žmonėms visada sunku patikėti, kad jie ties naujo karo riba. Taip buvo 1914 ir 1939 metais. Sveiko proto žmogui sunku patikėti, kad aiškiai suvokdami taikos pranašumus, žmonės gali ryžtis karui. Tačiau žmogus nėra protinga būtybė, tik protaujanti.
Daugelis dabartinių politikų užmiršta, kad karas yra kol kas nepašalintas politinio gyvenimo elementas. Dar prieš šimtą ar dvidešimt metų nieko vertu buvo laikomas karui nesiruošiantis politikas.
Thomas Hobbesas vieną įspūdingiausių visų laikų politinės filosofijos traktatų pavadino „Leviatanas“. Tai jūrų pabaisos vardas. Politika yra ne tik kilnus, bet ir baisus dalykas. Ši žmonių veiklos sritis nepraranda savo velniškos prigimties.
Dar prieš pusę metų galvojome, kad ukrainiečiai ir rusai yra broliškos tautos, bet šiandien jos tapo priešais. Samprotavimai apie senstančią visuomenę karo akivaizdoje primena Giovanni Boccaccio „Dekameroną“. Šio romano herojai maro metu pasakojo visokias linksmas ir nepadorias istorijas.
- Kas lemia tokį Europos šalių intravertiškumą, kad net panosėje vienai valstybei okupavus suverenios valstybės teritorijos dalį tai laikoma mažiau svarbu nei nacionalizmas ar ekonomikos kritimas?
- Gali būti, kad Europa nebeturi valios jokiai didesnei idėjai. Atėjo smulkios politikos laikai, kai valstybes valdo daltonikai utilitaristai.
Europiečių intravertiškumas tapo gera priemone tironams Rusijoje ugdyti. Kai kurie Europos politikai tapo tokie „gudrūs“, kad nebesuvokia paprastų tiesų. Jeigu V. Putinas meluoja ir nesilaiko susitarimų, tai juo negalima pasitikėti, o jeigu negalima pasitikėti, tai reikia ruoštis blogiausiam.
Bet kuri valstybė pirmiausiai rūpinasi savimi ir to kol kas niekas neatšaukė. Tačiau valstybėms nėra nieko naudingesnio, kaip rūpintis kitų valstybių saugumu.
- Bet tai vis tiek nepaaiškina giluminių priežasčių. Tarkime, Vokietijos elgseną galima suprasti per Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo traumos prizmę. Tai šalis, kuri laikoma dviejų pasaulinių karų kaltininke. Tačiau kas trukdo Prancūzijai, Ispanijai, Italijai būti aktyvesnėms tarptautiniuose santykiuose?
- Kartais susidaro įspūdis, kad vokiečiai šiandien mieliau norėtų būti inžinieriais, vadybininkais ir prekybininkais, o ne politiniais Europos Sąjungos lyderiais. Tai jų Antrojo pasaulinio karo traumos padarinys. Vokiečiai, kaip niekas kitas, žino tamsiąją politikos pusę.
Prancūzai elgiasi tradiciškai – jie atvirai pabrėžia savo politinių žygių grandeur (didybę – DELFI), bet iš tikrųjų seniai stovi Vokietijos šešėlyje. Kuo labiau tolsta Antrąjį pasaulinį karą menančių žmonių karta, tuo labiau keičiasi Prancūzijos ir Vokietijos santykiai.
Ispanija po Francisco Franco mirties taip „decentralizavo“ valstybės gyvenimą, kad šiandien yra ties vieningos valstybės išsiskaidymo į atskiras tautines valstybes riba. Ispanai eilinį kartą pabandė atkurti savo kažkada milžiniškos valstybės didybę (šįkart remdamiesi Europos Sąjungos pinigais), bet galiausiai ir vėl atsidūrė krizėje.
Sivio Berlusconi italai lygina su Benito Mussoliniu. Net demokratinės santvarkos rėmuose šis politikas sugebėjo veikti kaip autokratas. V. Putinas buvo, ir tikriausiai lieka, jo draugas. Į Maskvą S. Berlusconi skraidė dažniau, negu į visų Baltijos valstybių sostines kartu sudėjus. Visos didžiosios Europos valstybės turi jų politinės istorijos nulemtas stipriąsias ir silpnąsias puses.
- Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas yra sakęs, kad Rusija tapo valstybe, kurioje svarbiausi yra trys poliai: stačiatikybė, autokratija ir nacionalizmas, kai tuo tarpu Europa tarsi gyvena postmoderniame pasaulyje, dievindama Jacques Derrida.
Jūsų nuomone, ar tikrai galima manyti, kad Vakarų Europos valstybės visa galva pasinėrė į postmodernizmą, postmaterializmą ir prarado tokį svarbų dalyką kaip valia veikti?
- Amerikiečiai sako, kad europiečiai žaidžia savo postmodernistinius žaidimus tik todėl, kad jie virš jų galvų laiko priešraketinės gynybos skėtį.
Rusų politikos filosofas Borisas Kapustinas išgarsėjo straipsniu, kuriame įrodinėja, kad tikrasis postmodernizmas egzistuoja ne Vakaruose, bet Rusijoje. Tai, ką mes vadiname „rusišku bardaku“, jis apibūdino kaip „postmodernizmą“. Palikime ginčus apie „postmodernizmą“ poetams, architektams ir filosofams. Politinis gyvenimas toliau yra modernus.
Kol kas niekas neįveikė T. Hobbeso politinės filosofijos. Tai dar kartą patvirtina įvykiai Ukrainoje. Žmonija kai kuriais atžvilgiais nesikeičia. Politiniai plėšikai ir toliau įsibrauna į kitų šalių gyventojų namus ir jas užkariauja.
Lietuviai kaip ir prieš tūkstantį metų savęs šiandien klausia „Ko griebsimės prieš plėšiką, kai jis įsibraus į mūsų namus?“. Todėl juokingai atrodo postmodernisto J. Derridos knyga „Draugystės politika“.
Mes visi norime draugystės, bet karinio ir kitokio konflikto realybė neišnyksta iš mūsų akiračio. Norint suprasti šio dalyko prigimtį, reikia skaityti ne politologų, bet teologų darbus.
- Per visą Ukrainos krizę vakarietiškoje žiniasklaidoje vis pasirodydavo svarstymų, kad gal tikrai V. Putinas teisus ir Ukrainoje valdžią paėmė nacionalistai. Apie tai savo straipsnyje kalbėjo ir Timothy Syneris, kurio teigimu anglakalbėje kairiojoje žiniasklaidoje nuolat buvo kartojamos V. Putino ir V. Janukovyčiaus tezės apie valdžią užgrobusius nacionalistus bei kraštutinius dešiniuosius.
- Ukrainos įvykių nebūtų, jeigu nebūtų ukrainiečių tautinės savivokos, jeigu jie savo dvasios nekeltų šūkiu „Šlovė Ukrainai“.
Baltarusių visos politinės problemos susietos su tuo, kad jie netampa tauta.
Be tam tikros nacionalizmo dozės, demokratija neįsivaizduojama. Vakariečiai bijo ne demokratijai būtino nacionalizmo elemento, bet jį kartais lydinčios nepagarbos žmogaus teisėms.
Ukrainiečiai turi išmokti kartoti, kad jie nuoširdžiai gerbia žmogaus teises. Neužtenka vien tik šaukti „Šlovė Ukrainai“. Dar reikia gerbti žmogaus teises.
Kitas klausimas Rusija. Ši valstybė taip stipriai įsijautė į kovą su kaimyninėse valstybėse nesamu fašizmu, kad tiesiog nepastebi, jog pati vis labiau dreifuoja į jo pusę. Pažiūrėsime, kuo visa tai baigsis. Rusija šiandien pirmiausiai okupavo save pačią. Kitos okupacijos prasideda tik po šios okupacijos.
- Jūsų nuomone, kodėl Vakarų Europoje nerimsta dešiniųjų baimė, nors nuo nacizmo gimimo ir mirties praėjo nemažai laiko?
- Europiečiai nebijo dešiniųjų. Kairė ranka neprivalo bijoti dešinės rankos. Europiečiai tiesiog pavargo nuo per gero ir vien ekonominiais interesais grindžiamo gyvenimo. Jie nebegali pasauliui pasiūlyti naujų moralinio atsinaujinimo idėjų. Amerikiečiai turi savo „American Dream“.
Ką turi dabartinis europietis? Sunku greitai atsakyti į šį klausimą. Ir neskubėkime to daryti. Ieškodami atsakymo į šį klausimą, nepulkime į pesimizmą. Europa pavargo (ir tai ištinka bet kurią civilizaciją), bet kol kas nemirė. Gandai apie Europos mirtį kol kas yra stipriai perdėti.
