Manoma, jog jei ne šis susivienijimas, Maidanas būtų buvęs išvaikytas greitai, o Kijevo įvykiai pakryptų kita linkme. Neseniai sektorius nusprendė žengti ir į politiką.
Be adrenalino ištroškusių jaunuolių, budinčių barikadose, „Dešiniojo sektoriaus“ antsiuvus ant uniformų nešioja ir suaugę vyrai rimtais veidais. Dažnai – buvę ar esami kariškiai. Daug jų apsirengę ir civiliais drabužiais.
Varstant daugybę uždarų durų Kijeve per kelias dienas pavyko pamatyti, kas yra už jų. Net patekus į uždarus ir paslaptingus „Dešiniojo sektoriaus“ štabų ir bazių užkulisius, aiškaus vaizdo susidaryti nepavyko. „Iki galo išsiaiškinti apie organizaciją tau nepavyks, nes tai neįmanoma. Jei čia atvažiavai jos idealizuoti – to irgi nereikėtų daryti“ - sakė vienas iš „Dešiniojo sektoriaus“ atstovų, kuris taip pat negalėjo rasti vieno apibrėžimo.
Daugialypis judėjimas tarsi vadovaujasi dirbtiniu intelektu – nuolatos mokosi iš savo patirties, bei pastoviai kinta. Praleidus keletą dienų tiek su judėjimo lyderiais, tiek su „pilkaisiais kardinolais“ bei eiliniais nariais-ultromis, aiškaus vaizdo apie organizaciją nėra, tačiau sustiprėjo nuojauta, apie ką šis judėjimas yra ir kokią svarbią rolę jis vaidina.
Viešojoje erdvėje „Dešinysis sektorius“ dažniausiai steoretipizuojamas per geriausiai matomus Molotovo kokteilius mėtančius kaukėtus futbolo chuliganus. Niekas organizacijoje neslepia – jų yra.
Organizacijos įvaizdis dvipusis: pozityvi jėga, kuri nesutinka su naujosios valdžios stagnacija, reikalauja liustracijos ir ryžtingumo sprendžiant problemas, taip pat ir negatyviai - kaip destruktyvi galia savo veiksmais ardanti valstybės stabilumą karo akistatoje. Tačiau iš arčiau stebėjusius protestus Kijeve, nustebino vidinė judėjimo disciplina ir intelektualus stotas, nepasiduodantis provokacijomis. Ši savidisciplina bei didžiulis dėmesys skirtas „Dešiniajam sektoriui“ leidžia spėti, jog organizacija daug „gilesnė“ ir turinti didesnį svorį nei tik siautėjančių futbolo fanų grupuotė.
Organizacijos formavimasis
Organizacija atsirado spontaniškai Ukrainos revoliucijos aušroje praeitų metų Lapkričio mėnesį. Tuomet susivienijo keletas nacionalistinių judėjimų - „Stepano Banderos Trident (trizub)“, „Baltasis plaktukas“ (kuris vėliau pašalintas iš sąjungos dėl šmeižto bei disciplinos nebuvimo), „Ukrainos patriotai“ bei Ukrainos nacionalinė asamblėja – Ukrainos liaudies savigyna UNA-UNSO. Pastaroji organizacija tapo tarsi naujojo judėjimo „Dešinysis sektorius“ stuburu. Judėjimas apima visą Ukrainą ir yra padalintas į tris kompetencijų sritis – Rytų, Centrinės bei Vakarų Ukrainos.
Šiandien oficialiai „Dešinysis sektorius“ vienija penkis tūkstančius narių, tačiau jo lyderio Dmitrijaus Jarošo skaičiavimu jų yra daugiau nei dešimt tūkstančių.
Tik susikūręs „Dešinysis sektorius“ iškart pradėjo aktyviai kontroliuoti ir įvedinėti discipliną Maidano įvykiuose bei organizaciniuose procesuose. Pasak vieno iš organizacijos lyderių Igorio Mazuro, šio nacionalistinių judėjimų susivienijimo revoliucijos įvykių fone reikėjo ir dėl disciplinos bei bendros valdžios vertikalės tokiems judėjimams. „Dešinysis sektorius“ siekia išardyti ilgai egzistavusį valdžios skeletą, įsišaknijusią korupciją bei oligarchinius darinius.
Vakarinės Ukrainos regione veikusios organizacijos lyderio Aleksandro Muzičko (geriau žinomo kaip Saško Bilyj) nužudymu, anot I. Mazuro, akivaizdžiai buvo siekiama parodyti, kad jis perbėgo kelią Ukrainos verslo caraičiams bei aktyviai veikė prieš prorusiškas jėgas Ukrainoje. Norima perspėti tuos, kurie galėtų sekti jo pėdomis“.
Fašistinis piešinys pagal Kremlių
Nepriklausomai veikianti, „tautos balsą“ atstovaujanti „raumeninga“ organizacija yra akmuo bate daugeliui įsišaknijusių ir toliau žengti norinčių verslo bei politinių struktūrų tiek Ukrainoje, tiek šalies išorėje.
Nuo pat Maidano įvykių pradžios Viktoro Janukovyčiaus ruporai, drąsinami broliškų kolegų iš Rusijos, garsiai šaukė apie fašistus barikadose, vėliau – „savų šaudymą į savus“ bei finansavimą iš užsienio. „Dešinysis sektorius“ buvo epicentras. Stebint iš šalies, organizacija nebuvo pasiruošusi „sugerti“ bei atsimušti nuo tokio kiekio dezinformacijos. Rodos, buvo vadovaujamasi šūkių „teisybė su mumis, todėl mums net nereikia kovoti su neteisybe, nes tiesa visada laimi“.
Po „kruvino ketvirtadienio“ Kijeve, Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas suskubo pranešti, jog „turime duomenų apie „Dešiniojo sektoriaus“ dalyvavimą civilių šaudyme“, bei taip pat abstrakčiai pridūrė: „sponsorių iš užsienio mastai šiai organizacijai tiesiog stebina“. Kremlius nuolat „klijuodavo“ taip mėgstamą fašistų etiketę Maidano jėgos struktūroms.
„Dešiniojo sektoriaus“ lyderiai apsilankė Izraelio Respublikos ambasadoje Kijeve ir ambasadoriui Reuvenui Din-Elui pareiškė jog pilnai atsiriboja nuo bet kokių kaltinimų ir paneigė esantys antisemitai, šovinistai ar homofobai.
Organizacija dažnai vadinama „antirusiška“ tačiau, I. Mazuras atkerta: „esame pro-ukrainietiški. Tai skirtingi dalykai“.
Už „Dešniojo sektoriaus“ durų
Po mįslingo susišaudymo prie „Mafija“ viešbučio Chreščiatiko gatvėje Kijeve, kuriuo metu suimtas „Dešiniojo sektoriaus“ narys, organizacija apleido savo centrinį štabą Dnepro viešbutyje ir išvyko į rajono bazes. Tačiau einant ta pačia Chreščiatiko gatve, prie 24-ojo namo, išmaniojo telefono ekrane atsiranda bevielio interneto ryšio singalas „Pravyi sektor“.
Tai – Nacionalinio Pašto administracijos pastatas, šiuo metu kontroliuojamas protestuotojų. Prie paradinio įėjimo stovi geležinio veido kariškis su juoda berete, ant kurio neperšaunamos liemenės bei uniformos komufliažo yra „Dešiniojo sektoriaus“ identifikaciniai antsiuvai. Eilė nusidriekusių žmonių – protestuotojų, norinčių prisijungti prie sektoriaus, žurnalistų, prašančių duoti interviu ir ukrainiečių atėjusių čia prašyti pagalbos. Durys visiems užvertos.
Atrakinti durų į paslaptingojo „Dešiniojo sektoriaus“ užkulisius negali nei spaudos pažymėjimas, nei tautybė, politinės pažiūros ar prašymai. Raktas vienintelis – tai patikimų žmonių rekomendacijos. Kuo rekomenduojantysis žmogus svarbesnis ir garbingesnis, tuo ir durys svarbesnės bus atvertos.
Įžengus į štabo vidų, prie pat durų pasitinka skubiam reagavimui sudėti šalmai, lazdos bei medicininės priemonės. Kiekvienas koridorius turi paruoštas barikadas galimam šturmui. Viduje matyti daug įsitempusių, pavargusių uniformuotų vyrų. Daugelis jų yra ginkluoti. Buvusios pašto telefonų kabinos vestibiulyje tarnauja kaip maisto produktų saugyklos. Šalia jų plyti kelios dešimtys čiužinių. Dėmesį patraukia ir vienas vaikinas, dėvintis žydišką kepuraitę – kipą. Pasigirsta visų mėgstama nešvanki daina pašiepianti Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną.
Tarp ten esančių yra ir vienas iš organizacijos lyderių Igoris Mazuras, kuris dėl savo aukšto ūgio, geriau žinomas Topolio pravarde. Civiliais drabužiais vilkintis aukštaūgis, išsiskiria ir savo ramiomis manieromis. Buvęs UNA-UNSO lyderis, kartu su keliais šios organizacijos nariais (kartu ir su nužudytuoju A. Muzyčko) kovojo prieš rusus Čečėnijoje bei Gruzijoje. Tuomet jie sakė: „Jeigu mes jų (rusų – red.) nesustabdysime prie Gumistos, teks juos stabdyti prie Dniepro“.
Šalia jo ir buvęs ginklo brolis gruzinas. Karininkas teigia privaląs čia būti, nes „jei nepalaikysime vieni kitų sunkiais momentais, priešas su pasigardžiavimu mus suris“.
Einant į sekančius aukštus, paprašoma palikti ne tik fotoaparatą, bet ir telefonus. Ten – miegamosios vietos, treniruočių salė bei uždari kabinetai. Pašto kabinetų lenteles pakeitė „Dešiniojo sektoriaus“ atributika. Niekas neslepia, jog pastate esama ir ginklų, todėl apie vieną iš pastato aukštų kalbama nenoriai.
Kiek toliau esantį kitą pastatą, sutrumpintai vadinamą KMDA, taip pat kontroliuoja sukilėliai. Tai Kijevo miesto valstybinė administracija. Čia durys taip pat daugeliui užvertos. Pasitikti ateina Miša – pavargęs, drebančiomis nuo nemigos rankomis kareivis. Jis pakviečia arbatos. Painiais koridoriais, praeidami pro posėdžių salę patenkame į nedidelį cigarečių dūmuose skendintį kabinetą. Jame keletas vyriškių žiūri televizorių bei baiginėja Ukrainietiškų lašinių trilitrinį stiklainį. Lašinius pjausto nuo Kalašnikovo automato nuimtu peiliu.
Dauguma jų dėvi šlepetes, tai išduoda, jog vyrai čia nėra trumpalaikiai svečiai. Miša gailisi, jog Krymas buvo taip lengai atiduotas rusams, bet anot jų – šitai greičiausiai buvo iškeista į Maidano laisvę. Protestuotojai sutaria, kad laikas yra Rusijos pusėje. Anot jų, kiekviena diena be veiksmų – prarastas laikas. „Kareivių nuotaiką ir ritmą reikia palaikyti. O dabar jau tiek laiko tiesiog laukiame“ - sako kitas sutiktas gruzinas. Mišos teigimu, „blogiausia kas gali nutikti – tai nebaigta revoliucija“.
Gruzijos tautybės asmenys čia ne tik dėl to, jog palaiko buvusius UNA-UNSO karo brolius, padėjusius jiems per Abhazijos konfliktą 1993 metais. Vis labiau kalbama apie Maidaną Tbilisyje ir panašios organizacijos, kaip „Dešinysis sektorius“ įkūrimą Gruzijoje, kur daug piliečių nusivylė naująja valdžia.
Robinhudiška sektoriaus veikla
Dauguma „Dešiniojo sektoriaus“ narių šiuo metu bazuojasi Kijevo prieigose esančiuose bazėse. Kiek mažiau jų Rytų Ukrainoje – dėl legalių ginklų trūkumo.
Pagrindinė sektoriaus sudedamųjų organizacijų – Ukrainos Nacionalinė asamblėja UNA-UNSO – tęsia Ukrainos partizanų, kovojusių prieš raudonąją armiją ideologinę tradiciją. Kijevo rajono miškuose veikia jų bazės, kur kviečiami ir savanoriai, norintys išmokti karinės savigynos pagrindų.
Vykstant į miškuose esančią UNA-UNSO bazę, pasitinka Jevgenijus. Tipinis „metalistas“, vilkintis juoda odine striuke, su raudonu organizacijos antraiščiu, juoda berete bei kareiviškais batais. Eidamas Jevgenijus šlubuoja, nes batai nauji ir trina kojas.
„Tikrus kerzus reikia užsitarnauti – pačiam pranešioti porai dienų“ - tikina artilerijos pramonėje dirbantis vyras, organizacijoje esantis jau keletą metų. Dešimt kilometrų nuo paskutinės metro stotelės, miškuose esančioje UNA-UNSO bazėje daugiausia jaunų vyrų.
Kai įvykiai Kijevo centre nurimo, „Dešinysis sektorius“ sutelkė Kijevo mikrorajonuose savigynos būrius. Jevgenijus pakviečia prisijungti prie vienos iš operacijų – nelegalių kazino vietų demaskavimą ir sunaikinimą.Vakarėjant prie vienos iš Kijevo mikrorajono esančių Metro stočių būriuojasi tamsiai apsirengę vyrai. Kai kurie po striukėmis vilki ir neperšaunamas liemenes.
„Kai šalyje toks chaosas, daug nelegalaus verslo atstovų tuo naudojasi, plėtodami savo neteisėtą verslą. O kadangi milicija užsiemusi kitais reikalais, daryti tvarką privalome mes“ - sako vienas juodai vilkinčių vaikinų. Anot jo, patys žmonės dažnai praneša apie užmaskuotus kazino. Identifikavę šias vietas, kioskus tiesiog išveža iškviesti kranai. Jei tai mūrinis statinys – sunaikina ar konfiskuoja nelegalius aparatus. Kas finansuoja jų robinhudišką veiklą, pasakyti iš susirinkusių niekas negalėjo.
