Mažiausias vidutinis atlyginimas, mažiausios pensijos, mažiausias biudžetas pagal BVP, didžiausia migracija, didžiausias savižudybių skaičius, didžiausia korupcija, didžiausia atskirtis tarp turtingųjų ir šiaip taip suduriančiųjų galą su galu visoje ES - tai jokiu būdu ne visi rodikliai, kurie realiai atspindi mūsų gyvenimo lygį. Visa tai pasiekta per dvidešimt su viršumi nepriklausomybės metų.
Sisteminė partinė nomenklatūra, savo hegemoniją įtvirtinusi biudžetiniu finansavimu, užvaldžiusi absoliučią daugumą perkamų žiniasklaidos priemonių, neva demokratiniais rinkimais išlaikanti valdžią, įtvirtinusi kraštutinio liberalizmo ekonominį modelį, tikrai gerą gyvenimą užtikrino tik atskiroms finansinėms grupuotėms, pagrindinai įsitvirtinusioms monopolinėse ekonomikos sferose.
Oligopolijomis paverstos ir tos sritys, kur normalios rinkos ekonomikos sąlygomis turėtų vyrauti konkurencija, užtikrinanti vartotojams optimalias paslaugų kainas. Prezidento skiriamų pareigūnų atstovaujamos institucijos - valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, generalinė prokuratūra, saugumo departamentas, visa teisėsaugos sistema negina eilinių Lietuvos piliečių interesų. Išvardinta tik maža problemų, kamuojančių Lietuvos žmones, dalis.
Prezidento rinkimai tai - galimybė, kada naujai išrinktas prezidentas gali keisti valstybės raidos kryptį, kuri būtų priimtina absoliučiai daugumai Lietuvos gyventojų. Tos pačios sisteminės partijos pasikeisdamos valdo visą nepriklausomybės laikotarpį, tačiau problemos tik gilėja. Atsižvelgiant į tai, pristatome keletą programinių teiginių, kurie leistų išrinktam prezidentui, naudojantis įstatymų iniciatyvos teise, bandyti pakeisti dabartinių valdančiųjų vykdomą politiką.
Vidaus ūkis
Norint iš esmės pagerinti esamą padėtį, būtina atsisakyti šiuo metu Lietuvai primesto ištisinio liberalizmo ekonomikos modelio į socialiai orientuotos rinkos ekonomiką. Būtina kardinaliai išplėsti valstybės įtaką pagrindinėms ekonomikos ir socialinio gyvenimo sritims. Atskirose ekonomikos sferose ten, kur rinkos ekonomika neefektyvi, valstybė privalo pati imtis ūkinės veiklos. Šiam tikslui pasiekti siūlome:
1. Energetikoje
Elektros ūkyje - laikytis referendumu išsakytos piliečių nuomonės atsisakyti atominės energetikos. Mūsų nedidelei valstybei (vienas neperdaug didelis pasaulio miestas) absoliučiai nereikalinga atominė stotis. Netgi šiuo metu turimi generacijos pajėgumai daugiau negu du kartus viršija reikalingą paklausą. Tiesa, jie reikalauja didesnių kuro sąnaudų. Tai ir spręskime jų modernizacijos problemas. Įvertinant žaliosios energetikos galimybes ir koogeneraciją, kartu sprendžiant ir šilumos centralizuotą tiekimą, be atominės energetikos galima apsieiti. Ypatingai, kad dar ir su Europos Sąjungos pagalba nesugebame uždaryti Ignalinos AE.
Atsisakyti bet kokių tarpininkų paslaugų, taip vadinamoje, elektros energijos tiekimo rinkoje.Visą energiją pirkti valstybės valdomų institucijų pastangomis. Tai leis pasiekti optimalias elektros kainas tiek verslui, tiek eiliniams vartotojams.
Dujų ūkyje
Šiuo metu atsisakyti bet kokių skalūnų dujų paieškų tankiai urbanizuotoje Lietuvos teritorijoje. Mes negalime lygintis nei su Amerikos dykynėmis, netgi su Lenkijos atskiromis vietovėmis. Maksimaliai spartinti suskystintų dujų teminalo statybos baigtį. Keisti jau priimtus terminalo naudojimo norminius aktus, kad terminale nebūtų jokių privačių tarpininkų. Dujų tiekimą turi užtikrinti valstybė pačiomis mažiausiomis kainomis tiek verslui, tiek eiliniams vartotojams .Sėkmingai viso dujų ūkio veiklai būtina valstybės kontrolei sugrąžinti magistralinius dujų tinklus.
Šilumos ūkyje
Centralizuotas šilumos tiekimas neturi būti vien pelno siekimo objektas. Lietuvoje kol kas tai ir socialinė paslauga.Tai yra monopolis, ir jokie išvedžiojimai apie galimą konkurenciją yra niekiniai. Todėl šilumos ūkio valdymas turi priklausyti arba valstybei, arba savivaldybėms, kurios moka tvarkytis pačios be jokios nuomos privatininkams.
2. Finansinėje sferoje
Lietuvoje būtina įsteigti valstybinį komercinį banką. Šiuo metu privatūs užsienio šalių bankai monopolio teise reketuoja tiek verslo įmones, tiek eilinius klientus. Didžiulės valstybinių institucijų (sodros, mokesčių inspekcijos, energetinių įmonių, Europos Sąjungos paramos, ligonių kasos ir kt.) lėšos laikomos užsienio valstybių komerciniuose bankuose, kurie savo finansine veikla atitinkamai gerina gyvenimą ne Lietuvos piliečiams.
3. Energetinių resursų, degalų, vaistų, pagrindinių maisto prekių kainų srityje
Performuoti valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją, konkurencijos tarybą taip, kad šios institucijos dirbtų vartotojų naudai. Siekiant sudaryti didesnę konkurenciją degalų tiekimo versle, steigti valstybines degalines perkant degalus valstybės institucijų pagalba, panaudojant Klaipėdos naftos terminalą. Analogiškai veikti vaistų rinkoje, centralizuotai perkant pagrindinius vaistus ir juos realizuojant valstybinėse vaistinėse. Didinti konkurenciją maisto prekyboje, įstatyminiais norminiais aktais atskiriant didmeninę ir mažmeninę prekybą, tuo pačiu sudarant sąlygas mažų prekybos įmonių egzistencijai. Norminiais aktais apriboti didžiųjų prekybos tinklų steigimąsi miestų centrinėse dalyse.
4. Įmonių veiklos teisinėje bazėje
Valdantieji nesugeba arba nenori pamatyti mažo biudžeto, o ir to pačio nesurinkimo priežasčių. Įvairiais skaičiavimais veikla šešėlyje sudaro iki 30 proc. BVP, iki 30 mlrd litų. Tai aukščiausias pasiekimas visoje EU. Klaidingai, o gal ir tiksliniai manoma, kad tai tik kontrabanda ir kita šešėlinė veikla. Viena iš šešėlinės ekonomikos priežasčių, apie kurią nelabai norima kalbėti, tai masinis mokesčių nemokėjimas.Ir tai daroma nebijant nieko, nes Laisvosios rinkos instituto ir kitų lobistų pastangomis pasiekta, kad tiek akcinėse bendrovėse, tiek UAB neliko jokios realios vidinės finansinės kontrolės. Prie viso to egzistuoja šimtai mokestinių išimčių.
Būtina nedelsiant keisti įmonių ( AB, UAB ir kt.) įstatymus iš esmės stiprinant jų veiklos ir ypatingai finansinės kontrolės teisinį reglamentavimą. Galima pritaikyti ir stipriausios EU valstybės Vokietijos komercinį teisyną.
5. Darbo ir socialinėje politikoje
Lietuvoje jau daugelio sričių vartojimo kainos pasiekė europinį lygį, tačiau tose srityse dirbančiųjų darbo apmokėjimas nuo europinio lygio atsilieka keletą kartų. Nedelsiant būtina kelti biudžetininkų atlyginimus, esamo ir būsimų biudžetų ribose, perskirstant finansinius srautus, kelti minimalų darbo apmokėjimą. Privatus verslas prie to prisitaikys.
Prioritetiniu uždaviniu laikyti SODROS sistemos išsaugojimą ir stiprinimą. Siekiant sustiprinti pasitikėjimą sistema, pensijų išmokos turi daugiau priklausyti nuo įmokų dydžio. Atsisakyti SODROS įmokų į antros pakopos pensijų fondus. Kapitalo rizikos fondų pagalba, kitomis priimtinomis priemonėmis, panaudojant europines lėšas, pati valstybė privalo kurti darbo vietas atskiruose regionuose. Laikytis griežtos imigracinės politikos, darbdaviai plačiau patys privalo ruošti darbuotojus sau, panaudojant vidinius resursus ir tuo pačiu mažinant nedarbo lygį ir emigracijos mastus.
Užsienio politika ir valstybės gynyba
Pagrindinė kryptis - kuo gilesnė euroatlantinė integracija. Ypatingai glaudūs ryšiai su Latvija ir Estija, taip pat su šiaurės šalimis. Glaudūs įvairiapusiai ryšiai su Lenkija, tačiau neužmirštant gyvybinių Lietuvos interesų vietovardžių ir pavardžių rašyme.
Pastarieji įvykiai posovietinėje erdvėje, galutinai atskleidė šiuo metu vykdomą imperinę Rusijos politiką. Reali grėsmė valstybingumo praradimui kyla tik iš Rusijos pusės, todėl santykius su šia valstybe grįsti vien tik pragmatiniais interesais, visiškai solidarizuojantis su NATO partneriais. Verslo struktūros, dirbančios su Rusija, privalo valstybinius interesus laikyti aukščiau savo atskirų verslo interesų. Vykstant informaciniam karui apriboti kultūrinius, sportinius ryšius su šia šalimi.
Gilesnė analizė atskleidė, kad mūsų šalies gynybiniai pajėgumai nykstamai maži. Norint išlaikyti savo valstybingumą, būtina neatidėliotinai stiprinti mūsų gynybinę galią. Niekas mūsų negins, jei nesiginsime patys. Todėl didinant gynybos finansavimą, būtina atnaujinti diskusijas dėl privalomos karinės tarnybos, naujų šios tarnybos formų. Švietimo sistema privalo žymiai pagerinti pilietinį - patriotinį jaunimo auklėjimą.
