9-ame dešimtmetyje radikalios dešiniosios jėgos buvo laikomos marginaliomis Vakarų šalyse ir jos surinkdavo vidutiniškai 4–6 proc. rinkėjų balsų, o iki 2004 m. šis skaičius išaugo beveik 3 kartus. Per paskutinius dešimt metų iki tol politikos paraštėse egzistavusios partijos pradėjo įsitvirtinti ne vienos Europos šalies parlamente, valdančiojoje koalicijoje, taip pat ir Europos Parlamente.
Europoje egzistuojančios radikalios dešiniosios partijos, nors nebūdamos homogeniškos, pasižymi populizmu ar polinkiu į antisistemiškumą (dėl dažnai išsakomos kritikos labiau tradicinių partijų vykdomai krypčiai). Šie politiniai judėjimai užimą aiškią ir kai kuriais atvejais itin radikalią poziciją dėl klausimų, susijusių su ES integracija. Jie aršiai pasisako imigrantų, kitataučių bei kitų kultūrų atžvilgiu.
Radikalios dešinės nuostatos dažniausiai prasiveržia demonstratyviomis eisenomis ar akcijomis bei stipria šių politinių jėgų vadovų retorika, kai tiesiogiai ar netiesiogiai bauginamos, sumenkinamos kitos kultūrinės, tautinės ir religinės grupės, matomos kaip grėsmė šaliai. Toks konfliktų eskalavimas viešumoje supriešina visuomenės grupes. O tai neskatina visuomenės vienybės, nestiprina demokratijos.
Nors ne visuomet galime dėti lygybės ženklą tarp radikalios dešinės bei ekstremalesnių šios ideologijos apraiškų, linkusių į atvirą neofašizmą ar neonacizmą, didžiausia problema ta, kad šiuos du reiškinius skiria vos keletas žingsnių. Formuojama nuomonė, jog Vakarų civilizacijai kelia pavojų daugiakultūriškumas, žydų, musulmonų ar kitų grupių (tariamos) grėsmės krikščioniškam bei tautiniam identitetui. Ji nesunkiai gali būti pradėta išreikšti kraštutinėmis formomis – taip, kaip tai vieną vasaros dieną padarė norvegų masinis žudikas Andersas Behringas Breivikas, prieš tai paviešinęs savo 1 500 puslapių knygą, perteikiančią panašias idėjas.
Krizės Europoje akivaizdoje, kai nemažai žmonių prarado darbus, dešinieji radikalai sustiprino populistinius lozungus bei didžiąją dalį kaltės suvertė ant imigrantų. Absurdas. Beje, sunkmetis tapo proga radikalams dar labiau diskredituoti tradicines partijas, kaip nesugebančias atsižvelgti į žmonių norus. Tokiomis aplinkybėmis auginti savo populiarumą net ir su išreiškiamomis radikaliomis nuostatomis marginalams tapo kaip niekada palanku.
Nors švelnesnėmis formomis, tačiau panašūs reiškiniai, deja, neaplenkia ir mūsų šalies. Per nepriklausomybės atkūrimo dieną savo šalį mylinčių žmonių gražios eisenos metu kai kas nepraleidžia progos sukurti neapykantos kitiems kupinos akcijos su šūkiais „Lietuva lietuviams“ ir su kraštutinį nacizmą žyminčiomis spalvomis, simboliais bei detalėmis, pasakančiomis daugiau už tūkstančius žodžių. Netikiu, kad meilę savo šaliai galime parodyti tokiais šūkiais, kai menkinamos atskiros Lietuvos visuomenės grupės.
Atrodo, sugebame greitai pamiršti skaudžiausius Europos istorijos tarpsnius ir tai, kaip kraštutinis nacionalizmas sukūrė terpę, kurioje pradėjo klestėti ksenofobija, rasizmas bei netolerancija. Faktas, jog atviru antisemitizmu pasižyminti Vengrijos partija „Jobbik“ yra trečia didžiausia partija šios šalies parlamente, o 55 proc. 18–24 m. prancūzų neatmeta galimybės balsuoti už radikalią Prancūzijos dešinę partiją (jos kandidatas prezidento rinkimuose atsirado trečioje vietoje pagal populiarumą), pripažinkime, kelia nerimą.
Populiarėjant radikalams neturime pamiršti, jog tai gali tapti kliūtimi pažangai ir atvirumui, kurį iki šiol pavyko pasiekti valstybėms, bendradarbiaujančioms Europos Sąjungoje. Vieningos Europos projektas, suteikęs politinį stabilumą ir ilgus taikos metus, neregėtą ekonominį atsigavimą ir klestėjimą bei didžiulę paramą mažiau išsivysčiusiems regionams, laisvą žmonių, prekių ir pinigų judėjimą – visa tai gali būti stipriai pakirsta, jei ignoruosime istorinę atmintį.
ES piliečiai, iki šiol rodę tendencingą susidomėjimo ir aktyvumo Europos Parlamento rinkimuose mažėjimą, deja, leidžia išrinkti savo atstovus kitiems ir žymiai prisideda prie to, jog radikalios partijos, ypač tos, kurios susilaukė mažesnio dėmesio nacionaliniuose rinkimuose, pradėtų įsitvirtinti politinėje arenoje bei, kas svarbiausia joms pačioms, būtų girdimos.
Dabartinės apklausos rodo, jog Prancūzijos Nacionalinis frontas šiuose EP rinkimuose gali laimėti daugumą savo šalyje, didelių vilčių neslepia ir Jungtinės Karalystės Nepriklausomybės Partija bei Laisvės partija Olandijoje. Tai tik keletas šalių. Skaičiuojama, jog radikalių partijų atstovai, palyginus su ankstesniais metais, gali žymiai padidinti savo narių skaičių kitos kadencijos Europos Parlamente.
Ar laikysime Europos Parlamento rinkimus tik antraeiliais, ar leisime radikalams kurti Europą, pagrįstą ne progresu, bet baime, užsidarymu ir nepasitikėjimu? Turime vienareikšmiškai atsakyti – ne. Privalome aktyviai ir atsakingai dalyvauti Europos Parlamento rinkimuose ir pasakyti „taip“ progresui, atvirumu grįstai politikai. Tą garantuoja ir Lietuvos socialdemokratų partija, esanti didžiojoje Europos socialistų partijos šeimoje. Neleiskime nuspręsti kitiems. Kurkime ateitį patys.
