aA
Vilnietės Rimos Sadovskajos „biuras“ - vien stiklas, pro keturis bokštinio krano kabinos langus atsiveria gražiausia sostinės panorama.
Darbas krane - tiesiogiai: kaip virėja tapo krano karaliene
© DELFI / Tomas Vinickas

„Visą gyvenimą dirbau virėja, bet prieš septynerius metus laikraštyje pamačiau skelbimą apie kranistų kursus ir tai pakeitė mano gyvenimą“, - 48 metrų aukštyje DELFI pasakojo „Vilniaus kranų“ darbuotoja R. Sadovskaja.

Moters žodžiais, dabar krano kabina yra jos mini pasaulis, kuriame ji – karalienė. Laisvalaikiu ji čia geria arbatą, iš paukščio skrydžio žvalgydamasi į Vilnių pietauja, per radijo imtuvą klausosi muzikos, žinių.

48 metrų aukštyje galima kiek pasivaikščioti, pakvėpuoti grynesniu, nei apačioje oru.

Sunkiau vėjuotomis dienomis

Paklausta, kokių savybių reikia kranistui, R. Sadovskaja visų pirma mini kantrybę. Ne tik todėl, kad laukimas – natūrali jos darbo dalis. Kranistui svarbu itin atidžiai, neskubant iš vienos vietos į kitą perkelti krovinį.

„Pirmais metais kiek sunkiau buvo vėjuotomis dienomis, bet įpratau. Kranas galingas, todėl galima dirbti beveik bet kokiomis sąlygomis. Nors jei labai stiprus vėjas, tai daryti draudžiama“, - pasakojo viena iš 8 bendrovėje “Vilniaus kranai” dirbančių kranisčių moterų.

Rimos žodžiais, tiksliai į vietą padėti krovinį reikalinga patirtis. Šio amato ji mokėsi Jeruzalės profesiniame mokymo centre. „Buvau nustebusi, kad priima ne tik vyrus, todėl paskambinau pasiklausti, ar tikrai“, - prisiminė per nepilnus metus bokštinio krano operatorės kvalifikaciją įgijusi vilnietė.

Žavi romantika

Sūnų ir dukrą užauginusi kranistė pasidžiaugė jau turinti anūkę ir laukianti antrojo gimimo.

„Anūkei tik ketveri, bet žino, kur močiutė dirba. Pravažiuodama pro statybvietę rodo į kranus“, - juokėsi moteris, savo darbą vadinanti ypatingu ir netgi romantišku.

„Man patinka. Virėjos darbas buvo ne man. Savo darbą reikia mylėti, o tada aš tik kad greičiau, greičiau – ne prie širdies buvo. Dabar einu į darbą ir džiaugiuosi, kad turiu objektą, lipsiu į kabiną“, - lygino radikalių permainų nepabijojusi R. Sadovskaja.

Svarbiausia, kad būtų šilta

Kranistei patinka visi sezonai. Gal kiek kebliau rudenį, kai lyja, nes prastesnis matomumas. Labiau išvargsta nuo triukšmo ir prastovų: „Kai lauki, darbo laikas labai lėtai slenka, o kai dirbi – vos pradėjai ir jau pietūs, dar kiek padirbėjai ir namo“.

Rimai svarbiausia, kad kabinoje būtų šilta. Jei per vėsu, paskambina kolegoms, atveža šildytuvą, tad nereikia su paltu, pirštinėmis dirbti – būtų nepatogu.

Paklausta, kaip kranistai sprendžia tualeto klausimus, DELFI pašnekovė užsiminė apie „bonkutę“ – negi kas kart leisiesi žemyn užsimanęs.

Vilioja 100 metrų aukštis

Savo krano R. Sadovskaja neturi, dirba su keliais. „Pradėjau nuo penkių tonų, kuris buvo kiek lėtesnis, tad pirmus metus labai pasitarnavo - apsipratau. Šis kranas, su kuriuo Konstitucijos prospekte dirbu, jau greitesnis, galingesnis. Reikia įpratimo, bet dabar man greitesni labiau patinka“, - darbo kasdienybe dalijosi moteris.

Aukščiausias kranas, kuriuo jai teko dirbti, buvo 48 metrų aukščio. Tokiame pat aukštyje ir kalbėjomės. Tačiau, jei pasitaikytų galimybė, R. Sadovskajai būtų įdomu padirbėti ir su 100 metrų kranu.

Rado pašaukimą

Penkiasdešimtmetė džiaugėsi, kad ir per krizę dirbo mėgstamą darbą.

„Kai gaunu objektą, pirmą kartą užlipusi į kraną pasidžiaugiu vaizdais. Paskui gal kiek ir apsipranta akys. Tačiau kranistės darbas man labai patinka. Jaučiuosi radusi savo pašaukimą“, - sakė aštuntus metus „Vilniaus kranų“ bendrovėje dirbanti vilnietė, nebeplanuojanti dar kartą keisti specialybės.

„Tikiuosi čia dirbti iki pensijos, o jei bus poreikis ir turėsiu jėgų – dar ilgiau“, - šypsojosi kasdien į beveik pusės šimto metrų aukštį kylanti Rima.

Patekti į kraną – sudėtinga

Patekti į statybvietę ir užlipti į bokštinį kraną nėra paprasta. Tuo trečiadienį įsitikino ir DELFI.

Į 48 metrų aukštį kilome tik gavę specialius leidimus, po rimto instruktažo ir su būtinomis saugos priemonėmis.

Šalmų tvirtumą patikrinome vos pradėję lipti geležinėmis kopėčiomis. Kad bumbsėtume rečiau ir lipimas vyktų sklandžiai, pasirūpino mus lydėjęs keliamųjų kranų priežiūros meistras Nerijus Fedaravičius, kilimo aikštelėse atsargiai vis pasiklausdavęs, ar dar nesisuka galva.

Jei nuo aukščio nesisuko, tai atsiveriantys nuostabūs Vilniaus vaizdai tikrai galėjo apsvaiginti. Žadėdami dar įspūdingesnių reginių, dalele matyto grožio dalijamės su DELFI skaitytojais.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.