Tokios mintys šeštadienį skambėjo Vilniaus knygų mugėje, kur pristatyta pokalbių knyga „Manėm, kad greit grįšim“. Knygos sudarytojos Dalia Cidzikaitė, Laima Petrauskaitė VanderStoep, Dalia Stakytė Anysienė per keletą metų pakalbino 65 iš Lietuvos emigravusius žmones. Į knygą sudėta 18 pokalbių su JAV lietuviais, kurie Antrojo pasaulinio karo metais buvo priversti palikti Lietuvą ir trauktis į Vakarus nuo artėjančio sovietų fronto ir tremties grėsmės. Knygos pašnekovai atvirai pasakoja apie bėgimo iš Lietuvos aplinkybes, gyvenimą pabėgėlių stovyklose Vokietijoje, apsisprendimą emigruoti ir įsikūrimą JAV.
Pasak vienos knygos sudarytojų D. Cidzikaitės, norėjosi, kad JAV lietuvių istorijos pasiektų Lietuvą. Iki šiol Lietuvoje tokių detalių pasakojimų apie emigrantus nebuvo. Knygos viršelis tarytum nuplėštas – taip dailininkė įsivaizdavo išeivį – atplėštą nuo šeimos, protėvių, išplėštą iš gimtos šalies.
K. Girnius: sovietmečiu kurtas trafaretinis emigrantų vaizdas
„Kai skaitai šiuos tekstus, pamatai keletą labai ryškių motyvų. Beveik visi bėga, kadangi yra įsitikinę esantys trėmimo sąrašuose. (…) Svarbus momentas, kad jie labai nenoriai traukiasi – laukia iki paskutinės minutės, atideda traukimąsi, iš Rytų Aukštaitijos persikelia į Žemaitiją, laukia ir laukia, traukiasi tik paskutinę minutę. Trečias svarbus knygoje pabrėžiamas momentas – visi pasitraukusieji manė, kad tai bus laikinai – 2, 3 mėnesius. Vieni manė, kad vokiečiai dar atkirs Raudonąją Armiją, beveik visi buvo įsitikinę, kad amerikiečiai neleis sovietams visiems laikams okupuoti Lietuvos“, – knygos pristatyme surengtoje diskusijoje kalbėjo filosofas, politikos apžvalgininkas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Kęstutis Girnius.
K. Girnius pastebėjo, kad emigracija, bėgimas yra savotiška Terra incognita (neatrasta žemė – DELFI). Jau praėjo 50-60 metų, o apie tai labai mažai parašyta Lietuvoje ir pačioje išeivijoje. „Aš tik atsimenu, kad savo motiną pagaliau nuodugniau apklausinėjau apie bėgimą, kai man buvo 55-eri metai, o jai – beveik 85-eri. Lyg nebūtų tie klausimai kilę anksčiau“, – stebėjosi K. Girnius.
Jo teigimu, sovietmečiu buvo kurtas trafaretinis emigrantų vaizdas: nacionalistai, nemylintys tautos, pasitraukę. Buvo didelė baimė grįžti į Lietuvą. „Yra klausimas, kodėl tiek daug išeivių negrįžo. Atsakymas labai paprastas – vaikai ir vaikaičiai lieka Amerikoje. Manau, tai labai svarbus pavyzdys“, – atskleidė politologas.
Patį K. Girnių į Lietuvą parvijo tėvų propaganda – jie sūnui aiškino, kad šis yra lietuvis ir turėtų grįžti. Darbas Laisvosios Europos radijuje irgi palengvino situaciją – jis buvo daugiau mažiau susipažinęs su Lietuvos gyvenimu, nereikėjo perdėm rizikuoti. Beje, daugeliui emigrantų didele bėda grįžti tapo prastos lietuvių kalbos žinios.
R. Sakadolskis: emigrantai bijojo, kad juos išsiųs atgal
Kitas Amerikos lietuvis – žurnalistas, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto dėstytojas Romas Sakadolskis patvirtino K. Girniaus mintis apie tai, kad emigrantai nemėgo pasakoti, ką teko patirti bėgant.
„Niekada nei iš tėvo, nei iš motinos negavau pilno vaizdo. Gaubė tyla. Buvo pasakyta, kas reikalinga, bet niekada nebuvo kažkokio atsivėrimo. Tai buvo užverstas knygos puslapis ir tik po abiejų mirties suradau užrašus, kuriuose pasakojami mane nustebinę dalykai“, – kalbėjo R. Sakadolskis. Pasak jo, tai gali būti viena priežasčių, kodėl nėra sisteminio požiūrio į emigracijos tyrimus – neturime sisteminio žvilgsnio į daugiau negu trečdalį už Lietuvos ribų esančios tautos.
R. Sakadolskis atkreipė dėmesį į emigrantų baimę, kad juos prievarta grąžins atgal, kaip nutiko ukrainiečiams. JAV karinei administracijai buvo argumentuojama, kad Baltijos šalių inkorporacija į Sovietų Sąjungą nėra pripažinta, tad lietuviai, latviai ir estai neturėtų būti prievarta vežami atgal į Lietuvą.
„Ne viename pasakojome yra baimė, kad gali prievarta grąžinti atgal. Ir prasideda dilema – iš vienos pusės, žmonės bėga laikinai į Vakarus žinodami, kad grįš ir kai juos nori prievarta grąžinti, jie žino, kad padėtis Lietuvoje tokia, kad jie nebegali grįžti. Mano šeimoje tas buvo užtvirtinta iki 1959 metų, JAV išgyvenus jau 10 metų“, – sakė žurnalistas. Tik tada R. Sakadolskio tėvelis suvokė ir su vaikais pasidalino žinia, kad į Lietuvą šeima nebegrįš. Tad Romui buvo 12-ka. Vis dėlto šeimoje vyravo nuostata, kad Amerikoje jie tėra svečiai.
R. Sakadolskio tėvai šeimoje kalbėjo lietuviškai, tuo metų draugų šeimose viršų paėmė anglų kalba. Tais laikais vyravo požiūris, kad dviem kalbomis šnekantis vaikas nė vienos neišmoks tinkamai ir paskui atsiliks mokykloje. „Dėl to buvo žmonių, kurie visa galva nėrė į Amerikos gyvenimą – jie suprato, kad turi sutvarkyti savo gyvenimą. O mano šeimoje visada tas buvo pusiau. Tu atlieki, kas reikia materialiniam gyvenimui, bet dvasinis gyvenimas niekada nebuvo Amerikoje – jis visada buvo ar išeivija, ar knyga, ar susikurtas vaizdas, ar romantizuojamas Lietuvos vaizdas. Bet jis visada buvo kitur, tai vaiką veikė ir užaugau su buvimu kitur. Dabar tas kitur yra Lietuvoje“, – dėstė iš JAV į Lietuvą gyventi atsikraustęs R. Sakadolskis.
R. Sakadolskis pastebėjo, kad gyvendami išeivijoje žmonės galėjo iš naujo save susirasti – jie buvo visiškai nauji žmonės ir galėjo susikurti, ko galbūt niekada nebūtų sukūrę Lietuvoje. Atsirado galimybė iš naujo save apibrėžti.
Važiavo skinti pinigų nuo Amerikos medžių
Vytauto Didžiojo universiteto docentė, Išeivijos instituto mokslinė bendradarbė Daiva Kristina Kuzmickaitė diskusijoje prisiminė trečiabangius: tuos, kurie išvyko iš Lietuvos apie 1990 m. ir vėliau.
„Visi sakė – mes atvažiavome laikinai – nusiskinti tuos pinigus nuo Amerikos medžių ir grįžti atgal. Ir tas laikinai pasidarė 5, 8, 12 metų, bet kai nusipirkome mašiną ir galiausiai namą, kai pradėjome leisti vaikus į mokyklą, pasirodė, kad čia tikresni namai negu posovietinėje Lietuvoje“, – apibendrino D. K. Kuzmickaitė.
Pasikartojusius karo pabėgėlių atsakymus apie tikėjimą greitai grįžti į Lietuvą D. K. Kuzmickaitė laiko tos emigracinės bangos ir kartos ženklu.
Ji atkreipė dėmesį, kad migrantologija Lietuvoje yra nepakankamai tyrinėta. „Mes nesame pakankamai įtvirtinę migracijos pasekmių visuomenei. Nesvarbu, ar tai būtų priverstinė karo nublokšta migracija, ar šiuolaikinė – ji ypatingai pakeičia visuomenės kompoziciją“, – pastebėjo mokslininkė.
