„1953 m. birželio 30 d. L. Berijos raštas SSRS Komunistų partijos centro komitetui, kas Lietuvoje padaryta gerinant padėtį, žiūrint sovietų akimis. Tai vienas iš teisingiausių statistinių duomenų, nes daugelyje kitų dokumentų skaičiai buvo mažinami, pateikinėjami įvairiausiomis kamufliažinėmis formuluotėmis. O jo dokumente rašoma labai aiškiai: nuo 1944 m. iki 1952 m. Lietuvos SSRS areštuota, nužudyta ir išsiųsta 270 tūkst. žmonių. Išvardija pagal kategorijas ir paskui pasako, kad iš viso represuotų žmonių skaičius Lietuvoje sudaro apie 10 proc. nuo visų gyventojų“, - teigia B. Burauskaitė.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorė penktadienį Seime dalyvavo vadinamajame „Tiesos forume“, skirtame pristatyti Nikitos Petrovo knygai „Budeliai. Jie vykdė Stalino užsakymus“.
Pasak B. Burauskaitės, N. Petrovo knyga gali padėti efektyviau paaiškinti visuomenei sovietų vykdytas represijas. Ji teigia, kad visi šie duomenys, išskyrus pernelyg brutualius ir drastiškus faktus, turėtų būti žinomi ir mokiniams, o tuo tarpu prieštaringai vertinamam politikui Algirdui Paleckiui, teigusiam, kad Sausio 13-ąją „savi šaudė į savus“, esą turėtų būti numatyta bausmė kasdien skaityti šią knygą ir viešai ją atpasakoti.
„Mes atsiminkime, kiek gyventojų tuo metu gyveno Lietuvoje. Tai buvo virš 3 mln. Taigi L. Berijos raštas beveik sutampa su mūsų demografų analize. Pirmas gyventojų surašymas Lietuvoje, kaip žinome, buvo atliktas tik 1959 m. Ir vakarietiškais metodais išanalizavus tuos duomenis, matyti gyventojų skaičiaus duobė. Demografai paskaičiavo, kad tuo laikotarpiu trūko apie 210 tūkst. tarp 30-40 m. amžiaus žmonių. Tų žmonių, kaip netekome, tai ir nebeturėjome“, - sakė B. Burauskaitė.
Po J. Stalino mirties ėmė smerkti diktatorių
N. Petrovas pasakoja, kad specialiai nesiekė rašyti knygos apie SSRS budelius, tačiau vienu metu ėmė ruošti apybraižas laikraščiui ir galiausiai pagalvojo apie knygos rašymą. Pasak jo, daug kam atrodo, kad tokios institucijos kaip KGB, NKVD, NKGB ir kitos, yra tik raidės, tačiau, anot D. Petrovo, kiekvienas blogis turi turėti veidą, nes nusikaltimus vykdė konkretūs žmonės.
„Atrodo kad specialiai buvo atrinkti patys didžiausi niekšai, patys bjauriausi žmonės, kurie gali padaryti didžiausias niekšybes. Tai buvo negatyviai natūrali atranka. Nors tarp jų buvo išsilavinusių žmonių, toks kaip Vsevolodas Merkulovas, kuris caro laikais buvo beveik spėjęs pabaigti universitetą“, - teigė N. Petrovas.
Rašytojas teigia, kad jo nestebina L. Berijos likimas po J. Stalino mirties. Kaip žinoma, mirus diktatoriui L. Berija neilgai trukus buvo suimtas, apkaltintas šnipinėjimu Didžiajai Britanijai ir sušaudytas. Tačiau iki tol jis dar spėjo trumpai pabūti vidaus reikalų ministru ir ministrų tarybos pirmininko pavaduotoju.
„Kodėl pagrindinis J. Stalino budelis pirmas šoko demaskuoti J. Stalino nusikaltimų? Matyt, jis taip pavargo nuo viso to blogio, kad kai tik J. Stalinas mirė, jis pasijautė laisvas, pajautė, kad gali būti pats savimi, bet jis buvo blogas politikas ir nesuprato, kad negalima nusimesti nuo savęs tos naštos, visų tų dalykų, ką tu darei gyvenime. O. L. Berijos aplinka irgi suprato, kad toks bendražygis jiems nereikalingas: tiek Lazaras Kaganovičius, tiek Viačeslavas Molotovas ar Georgijus Malenkovas ir netgi Nikita Chruščiovas“, - pasakojo D. Petrovas.
Rašytojas teigia, kad jo knygoje daug aprašomų įvykių yra susiję su Lietuva bei žmonėmis Lietuvoje.
„Jau buvo užsiminta apie dokumentą, kurį pasirašė L. Berija, kaip numalšinti Lietuvą po J. Stalino mirties, nes gyventojai vis dar tebesipriešino sovietų valdžiai. Galiu pasakyti, kad L. Berijos receptai jau ne J. Stalino laikų receptai, tai mąstančio politiko receptai. Ten sakoma, kad jie turi per mažai nacionalinių kadrų, todėl reikia padidinti jų skaičių. Jeigu daug tremtyje žmonių, paleiskime ką nors iš tremties. Bet vienaip ar kitaip per visą laikotarpį iki tol represijos tiesiogiai palietė apie 10 proc. gyventojų, o netiesiogiai (kai kalbame apie šeimos narius, apie žmones, kurie prarado darbą, žmones, kuriuos nuskriaudė sovietų valdžia) skaičiai buvo dar didesnis. Nors jį ir suėmė vėliau, vis tik jis nutiesė kelią, kuriuo toliau ėjo sovietų valdžia: visi suprato, kad tiesioginį spaudimą reikia pakeisti ne šiaip administracinėmis priemonėmis, bet politiniais reguliavimo reglamentais“, - svarstė D. Petrovas.
L. Berija išsikvietė J. Žemaitį
Į D. Petrovo žodžius, kad L. Berija po J. Stalino mirties bandė nusimesti savo nusikaltimų naštą, sureagavo europarlamentaras, buvęs Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis. Jis paklausė, ar, D. Petrovo nuomone, tame galėjo būti bent kiek nuoširdumo, „jeigu iš tikrųjų tokia mintis įsivaizduotina“.
„Ką užsimojo daryti L. Berija, tai buvo didžiulės permainos, jį sunaikino turbūt už tai. Bet tuose jo veiksmuose yra vienas momentas labai įdomus mūsų istorijai, Lietuvos pasipriešinimo istorijai. Tai jo dialogas išsikvietus Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo vadą, suimtą ir laikomą Butyrkuose – Joną Žemaitį, kuris buvo pasipriešinimo išrinktas būsimos laisvos Lietuvos prezidentu. Ir jį išsikvietė ne tam, kad kankintų ir keršytų, bet politiniam pokalbiui. Rodos, po to kitą dieną L. Berija ir buvo sunaikintas ar kažkas panašaus. Ar yra kokių nors archyvinių pėdsakų apie konkrečiai tą pokalbį?“ - klausė V. Landsbergis.
D. Petrovas savo ruožtu atsakė, kad L. Berijos bylos medžiagą reikia peržiūrėti dar kartą, nes jo užrašai yra gana vertingi. Tačiau tam reiktų ieškoti duomenų archyve, kuris mokslininkams yra nepasiekiamas.
Tačiau atsakydamas dėl L. Berijos nuoširdumo-nenuoširdumo, rašytojas teigė, kad L. Berija niekuomet netilps į tokią schemą.
„Tai toks politiškai įmantrus veikėjas, kad niekuomet nebuvo galima pasakyti, ar jis kalba tiesą, ar netiesą. Jis niekuomet nebūtų pasiekęs tokio lygio, jeigu mes taip paprastai galėtume jį suprasti. Jis mokėjo slėpti savo mintis. Kai L. Berija po J. Stalino mirties ėmė jį nuvainikuoti, jis rėmėsi paskutiniais J. Stalino valdymo metais, juk jis nesakė, kad, tarkime, J. Stalinas dar 1939 m. liepė nužudyti tą ir tą. Jis puikiai žinojo, kad tuomet tai darė pats“, - sakė D. Petrovas.
Be to, D. Petrovas teigia, kad jeigu ne J. Stalinas, L. Berija nebūtų sugalvojęs taip kraupiai susidoroti su lenkų karininkais 1940 m. pavasarį Katynėje. „Tai galėjo ateiti į galvą tik žmogui, kuris persisunkęs tikromis marksizmo-bolševizmo idėjomis“, - sakė rašytojas.
