Autoriaus knygoje remiantis dokumentais pasakojama apie sovietų VČK-OGPU-NKVD-KGB nusikalstamą veiklą - nuodų bandymus su žmonėmis, sufabrikuotas automobilių avarijas, politines žmogžudystes, neįtinkančių žmonių kankinimą ir naikinimą.
Mokslų daktaras Nikita Petrovas (g. 1957 m.) – rusų istorikas, daugybės knygų, straipsnių autorius.
N. Petrovas dalyvauja demokratinio mokslinio-informacinio ir švietėjiško visuomeninio centro „Memorialas“ veikloje, šiuo metu yra jo tarybos pirmininko pavaduotojas. 1991 m. Rusijos federacijos Aukščiausiosios tarybos perduodant SSKP ir KGB archyvus ekspertas. Rusijos federacijos Konstitucinio teismo „SSKP byloje“ ekspertas. Specializuojasi sovietų saugumo struktūrų istorijoje.
Apgynęs disertaciją Amsterdamo universitete, tema „Stalinas ir NKVD-MGB organai sovietizuojant Centrinę ir Rytų Europą. 1945-1953 m.“. 2011 m. ji atskiru leidiniu išleista Maskvoje.
Skaitytojams siūlome knygos ištraukas.
Berijos parankinis: sadistas, paversdavęs žmones mėsos gabalu
Vienas iš tamsiausių puslapių Berijos byloje – specialiosios laboratorijos įkūrimo ir veikimo istorija. Laboratorijoje buvo atliekami mirtini bandymai su žmonėmis. Apie tai pasidrovėta rašyti laikraščio ataskaitoje iš Berijos teismo, išspausdintoje 1953 m. gruodžio 24 d. Teismo nuosprendyje rašoma: „Nustatyti kiti nežmoniški teisiamųjų Berijos, Merkulovo, Kobulovo nusikaltimai – buvo atliekami nuodų bandymai su nuteistaisiais aukščiausiąja mirties bausme ir narkotinių medžiagųbandymai per tardymus.“ Kas slėpėsi už šios frazės ir koks buvo tos veiklos užmojis bei organizacinės formos?
1953 m. vykstanti Berijos byla tapo vienu iš „ypatingų“ epizodų, nors prie tokios išvados buvo prieita ne iš karto. Dar Stalinui esant gyvam, atskleidžiant vadinamąjį sionistų sąmokslą, MGB medicinos tarnybos pulkininkas Grigorijus Mairanovskis (1953 m. vasario 14 d. MGB OSO nuteistas 10 metų) pats į save atkreipė prokuratūros dėmesį. 1953 m. pavasarį tikėdamasis išeiti į laisvę jis ne kartą kreipėsi į naująjį vidaus reikalų ministrą Beriją, laiškuose rašė „apie jo ypatingą veiklą“ specialiojoje laboratorijoje ir minėjo savo nuopelnus. Pirmajame, iš Vladimiro kalėjimo, 1953 m. balandžio 21 d. jis rašė: „Mano rankomis buvo sunaikinta ne viena dešimtis užkietėjusių sovietų valdžios priešų, taip pat visokio plauko (ir žydų) nacionalistų. Apie tai žino generolas leitenantas P. A. Sudoplatovas.“ Jis tikino Beriją: „Esu pasirengęs įvykdyti visus Jūsų nurodymus mūsų galingosios Tėvynės labui“. Suėmus Beriją, šie laiškai pateko į tyrėjų rankas ir siūlų kamuolys pradėjo vyniotis. 1953 m. rugpjūčio 18 d. Mairanovskio byla buvo perduota prokuratūrai.
Mairanovskis Grigorijus Moisejevičius (1899–1964) 1923 m. baigė Maskvos 2-ojo universiteto medicinos fakultetą. 1937 m. – valstybės saugumo „organuose“, vadovavo toksikologijos laboratorijai, vykdė bandymus su nuteistaisiais mirties bausme, juos žudė įvairiausiais nuodais. SSRS MGB nurodymu dalyvavo slaptose politinių priešininkų žmogžudystėse. Medicinos tarnybos pulkininkas. 1951 m. gruodžio mėn. suimtas ir 1953 m. vasario 14 d. nuteistas OSO prie MGB 10 metų kalėjimo. 1961 m. paleistas iš kalėjimo, nereabilituotas.
1953 m. rugpjūčio 27 d. apklausoje detaliai papasakojo, kaip 1938 m. pabaigoje ar 1939 m. pradžioje kreipėsi į Beriją prašydamas leisti jam vykdyti bandymus su žmonėmis ir: „Berija pritarė mano siūlymui. Man buvo pavesta atlikti tokius tyrimus su nuteistaisiais“.
Dabar atėjo eilė apklausti svarbiausią kaltinamąjį. Į tiesų klausimą apie nuodų bandymą su nuteistaisiais 1953 m. rugpjūčio 28 d. Berija atsakė: „neprisimenu“. Bet perskaitęs Mairanovskio liudijimus ir supratęs, kad neigti beviltiška, prakalbo: „Aš pripažįstu, kad tai, ką liudija Mairanovskis, yra baisus, kruvinas nusikaltimas. Aš daviau užduotį Mairanovskiui vykdyti bandymus su nuteistaisiais mirties bausme, tačiau tai ne mano idėja“.
Nedelsiant Berija paklaustas, ar jo pavaduotojas Vsevolodas Merkulovas žinojo apie slaptos laboratorijos veiklą? Berija atsakė: „Savaime suprantama“, patikslindamas, kad tas „daugiau užsiėmė ja.“ Dar kiek pagalvojęs Berija nusprendė, kad nepakankamai paaiškino savo kaip valdinio vaidmenį šioje veikloje: „Noriu papildyti, kad nurodymą organizuoti specialiąją laboratoriją gavau iš J.V. Stalino ir, būtent remiantis šiais nurodymais, buvo vykdomi bandymai, apie kuriuos kalbėta anksčiau.“
Tuo metu buvęs SSRS valstybės kontrolės ministru Merkulovas dar nebuvo suimtas. Tačiau tyrėjai turėjo apie jį duomenų kaip apie artimiausią Berijos parankinį ir kol kas jis buvo apklausiamas kaip liudytojas. Prokuratūros tardytojų nuostabai, Merkulovas 1953 m. rugpjūčio 29 d. apklausoje ne tik neneigė esant tokią NKVD laboratoriją, bet ir ėmėsi teoriškai pagrįsti jos būtinumą. Į klausimą, ar jam neatrodo, kad tokie bandymai – nusikaltimas žmoniškumui, Merkulovas tarė: „Aš taip nemanau, nes galutinis šių bandymų tikslas buvo kova su sovietų valstybės priešais. Kaip NKVD darbuotojas aš vykdžiau šiuos nurodymus, tačiau kaip žmogus maniau, kad tokie bandymai yra nepageidautini.“
Taip naudodamasi Merkulovu valstybė nugalėjo žmogų.
Dėl tokių atvirų kalbų liudytojas Merkulovas pateko tarp kaltinamųjų. 1953 m. rugsėjo 1 d. generalinis prokuroras Rudenka nusiuntė Malenkovui pažymą prašydamas sankcionuoti jo „kaip Berijos bendražygio“ suėmimą. Pažymoje buvo sakoma, kad Merkulovas vadovavo slaptos laboratorijos, kurioje vykdyti bandymai su žmonėmis, veiklai, buvo Simonič-Kulik pagrobimo dalyvis. Kaip pažymėjo Rudenka, Merkulovą apklausė du kartus, bet „liudija jis nenoriai.“ Ne iš karto, bet sprendimas dėl suėmimo vis tiek buvo priimtas. Sprendžiant pagal atžymas dokumente, Molotovas ir Chruščiovas susipažino su Rudenkos kreipimusi rugsėjo 8 d. ir tik po dešimties dienų buvo priimtas sprendimas: „Rugsėjo 17 d. CK prezidiumas sutiko. Apie tai pranešta draugui Rudenkai ir Kruglovui. D. Suchanovas. 1953.09.17.“
O Berija, tęsiantis bylai, mėgino visaip sumenkinti savo vaidmenį organizuojant ir naudojant X laboratoriją. Rugpjūčio 31 d. apklausoje jis pareiškė: „Mairanovskį mačiau vos du tris kartus. Jis man raportavo apie laboratorijos darbą ir apie bandymus su gyvais žmonėmis“, o sankcijas atlikti konkrečius eksperimentus pasirašydavo Merkulovas. Kalbėdamas apie kitą laboratorijos darbuotoją Sergejų Muromcevą, taip pat vykdžiusį bandymus su žmonėmis, Berija pareiškė, kad jo neprisimena, ir paaiškino, jog netrukus, kai buvo paskirtas liaudies komisaru, jis „domėjosi šiais nuodais dėl numatytos akcijos prieš Hitlerį“.
Į klausimą, „kaip Jūs vertinate bandymus su gyvais žmonėmis, slaptus pagrobimus ir žmonių žudymą?“, Berija atsakė: „Tokie kruvini nusikaltimai turi būti draudžiami“. Po šių žodžių į protokolą jis savo ranka įrašė: „Protokolą perskaičiau, viskas pagal mano žodžius užrašyta teisingai. L. Berija. Papildau, kad domėjausi nuodais, laboratorija J.V. Stalino įsakymu, taip pat jis perdavė nurodymus dėl Kulik-Simonič ir Litvinovo“.
Suimtas Merkulovas rugsėjo 28 d. apklausoje prisipažino, kad jis pats leido Mairanovskiui panaudoti nuodus prieš 30–40 nuteistųjų ir paaiškino, jog niekas, be jo ir Berijos, tokio nurodymo daugiau duoti negalėjo. Jis vėl pakartojo, kad, jo nuomone, tai teisėta, nes kalbama apie nuteistuosius aukščiausiąja bausme ir buvo Berijos sankcija. Tiesa, prasitarė: „Iš dalies aš nesitikėjau, kad šiuose bandymuose yra kankinimo požymių. Maniau, kad nuteistojo nepastebimo nuodijimo procedūra yra mažiau kankinama nei sušaudymas. Suprantama, aš privalėjau pasidomėti bandymų vykdymo detalėmis ir numatyti jiems tam tikras ribas arba net juos visiškai nutraukti“.
1953 m. rugpjūčio 6 ir 7 d. apklausose Mairanovskis smulkiai papasakojo, kokius nuodus jie naudojo bandymuose su nuteistaisiais. Sąraše – pusantros dešimties pavadinimų nuo neorganinių arseno ir talio junginių, kalio cianido, natrio iki pačių sudėtingiausių organinių junginių: kolchicino, digitoksino, akonitino, strichnino ir gamtinio nuodo – kurarės. Be to, lygiagrečiai nuodai buvo bandomi su gyvūnais ir 1945 m. Mairanovskis bandymų rezultatus išspausdino. Suprantama, kad apie bandymus su žmonėmis jis savo publikacijose neužsiminė. Kaipgi aistringas gamtos tyrinėtojas Mairanovskis galėjo nepasidalyti su tardytoju „savo atradimais“ bei įspūdžiais?! Jis detaliai papasakojo apie nuodijimą vienu ar kitu nuodu. Pavyzdžiui, apie tai, kad trifluortrietilaminas nužudo gyvūnus, bet neveikia žmonių. Pasak Mairanovskio, labiausiai kankinama mirtis buvo panaudojus akonitiną, kuriuo jis nunuodijo dešimt žmonių: „Turiu pasakyti, kad man pačiam baisu, kai tai prisimenu.“
Bandymuose su žmonėmis dalyvavo ir specialiosios laboratorijos vyresnysis chemikas Aleksandras Aleksandrovičius Grigorovičius ir bakteriologas Sergejus Muromcevas, išbandęs su nuteistaisiais botulino toksiną, o ne užsiėmęs vien toksikologijos bandymais Mairanovskis. Leidimą lankytis laboratorijoje turėjo: Sudoplatovas, Eitingonas, Filimonovas ir laboratorijos viršininkas Arkadijus Osinkinas. Kaip tardomas paaiškino Mairanovskis, apie bandymus su žmonėmis žinojo ne tik NKVD vadovai, bet ir pavaldūs Liubiankos komendantui Blochinui komendantūros darbuotojai: broliai Vasilijus ir Ivanas Šigalevai, Demjanas Semenichinas, Ivanas Feldmanas, Ivanas Antonovas, Vasilijus Bodunovas, Aleksandras Dmitrijevas, kurie paprastai nuteistuosius šaudė. Perdavus nuteistuosius į Mairanovskio laboratoriją, juos nuo budelių pareigų paprastai atleisdavo. Sunku pasakyti, ar jie buvo patenkinti tokiomis aplinkybėmis, ar nelaikė Mairanovskio konkurentu, kuris galėjo „atimti darbą“ – pakeisti jų pistoleto rankenų iki nuospaudų nutrintas rankas. O tada ką – atleistų iš darbo?
Filimonovas Michailas Petrovičius (1910–1958) 1935 m. baigė Maskvos tiksliosios chemijos technologijų institutą, o 1938 m. – jame aspirantūrą. Nuo 1938 m. gruodžio – NKVD, nuo 1939 m. kovo SSRS NKVD 4-ojo specialiojo skyriaus viršininkas, nuo 1942 m. sausio SSRS NKVD–NKGB 4-osios valdybos 4-ojo skyriaus viršininkas. KGB pulkininkas. 1954 m. atleistas iš Ukrainos SSR vidaus reikalų ministerijos „dėl pasitaikiusių diskreditavimo atvejų“.
1953 m. rugsėjo 19 d. apklausoje detaliai apie laboratorijos sukūrimą papasakojo komendantas Blochinas. Paskyrus Beriją vidaus reikalų liaudies komisaru, netrukus pasikvietė jį ir pasakė, kad būtina įrengti patalpas bandymams su nuteistaisiais sušaudyti. Blochinas prisimena, kad šis pokalbis įvyko 1938 m. Iš pradžių Berija išsiaiškino, ar tam negalima panaudoti patalpų name Nr. 2 (pagrindiniame NKVD pastate Lubiankoje). Blochinas atsakė, kad tokios veiklos name Nr. 2 vykdyti negalima, tačiau yra galimybė įrengti patalpas kitame name (kaip paaiškėjo iš Mairanovskio parodymų, tai buvo NKVD pastatas Varsanofjevo skersgatvyje). Blochinas parengė planą ir perdavė Mamulovui. Pirmojo aukšto patalpose buvo įrengtos penkios kameros ir priimamasis. Berija perspėjo dėl ypatingo šios veiklos slaptumo ir Blochinas buvo įsitikinęs, kad šios kameros įrengiamos vykdyti mirties bausmę, tik „nežinojo, kokiu būdu ji bus vykdoma“.
Mairanovskis nuteistiesiems nuodų duodavo su maistu, įdurdamas lazdele arba švirkštu, taip pat atliko begarsio ginklo bandymus. Blochinas papasakojo: „Įterpiant nuodų ir numarinant visus atvežtus suimtuosius, dalyvaudavau ir aš, bet dažniausiai – budėtojai. Visais atvejais, kai numarindavo, aš ateidavau į Mairanovskio patalpas užbaigti visos operacijos. Iš Sudoplatovo valdybos dažniau nei kiti būdavo Eitingonas, kiek rečiau ateidavo Sudoplatovas. Visais numarinimo atvejais dalyvaudavo „A“ skyriaus atstovai: Podobedovas, Gercovskis, Vorobjovas“. Užduotis NKVD 1-ajam skyriui, o nuo 1943 m. NKGB „A“ skyriui parinkti nuteistuosius laboratorijai įsakydavo Berija ir jo pavaduotojai Merkulovas bei Kobulovas . Iš kalėjimo suimtuosius ėmė ne tik mano darbuotojai, – pasakojo Blochinas, – bet būtinai dalyvaudavo „A“ skyriaus atstovai, su kuriais drauge mes patikrindavome suimtųjų tapatybę. Suimtuosius, kurie turėjo būti pristatyti Mairanovskiui, atgabendavo ir vesdavo į kameras būtinai dalyvaujant „A“ skyriaus darbuotojams. Numarinus suimtuosius, taip pat visada būtinai dalyvaudavo „A“ skyriaus atstovas, kuris kitoje nurodomojo rašto pusėje surašydavo aktą ir pasirašydavo apie nuosprendžio įvykdymą, jį pasirašydavau ir aš, kartais – Sudoplatovo valdybos atstovas. Šie aktai laikomi „A“ skyriuje…“
Blochinas paaiškino, kad nuteistieji taip marinti nuo 1938 iki 1947 metų. Daugiausia 1939–1940 metais, apie 40 žmonių. Karui prasidėjus, tai baigėsi, o nuo 1943 m. bandymai vėl prasidėjo ir buvo numarinta apie 30 žmonių. Blochinas savo iniciatyva sąsiuvinyje užsirašinėjo bandomųjų pavardes, bet 1941 m. jį sudegino, paskui 1943 m. vėl pradėjo užrašinėti ir, išeidamas į pensiją, 1953 m. sąsiuvinį perdavė savo pavaduotojui Jakovlevui, o šis, Blochinui sutikus, jį sudegino.
1953 m. gruodį Berija ir jo artimiausi bendražygiai buvo nuteisti ir sušaudyti, tačiau prokuratūra tęsė specialiosios laboratorijos istorijos tyrimą.
Štai ką apie savo dalyvavimą specialiosios laboratorijos veikloje ir bandymus su žmonėmis 1954 m. kovo 4 d. per tardymą prokuratūroje papasakojo Muromcevas.
Jis į NKVD buvo priimtas 1937 m. spalį pakvietus operatyvinės technikos skyriaus viršininkui Aliochinui laikinai dirbti mikrobiologijos grupės viršininku. Iš pradžių pavaldus buvo Aliochinui, paskui Lapšinui, Filimonovui, o vėliau Sudoplatovui ir jo pavaduotojui Eitingonui. Po karo – Kravčenkai.
Muromcevas Sergejus Nikolajevičius (1898–1960) 1923 m. baigė MVU, 1932 m. cheminės apsaugos akademijos specialiuosius kursus. Biologijos mokslų daktaras, profesorius, VASCHNIL akademikas (1948 m.), 2-ojo laipsnio Stalino premijos laureatas (1948 m.). Nuo 1937 m. valstybės saugumo įstaigose, vadovavo bakteriologijos laboratorijai. Medicinos tarnybos pulkininkas. 1951 m. atleistas dėl ligos. Dirbo SSRS N. Gamalėjaus MMA epidemiologijos ir mikrobiologijos instituto direktoriumi. Mirė 1960 m. gruodžio 14 d. (nekrologas gruodžio 16 d. išspausdintas leidinyje „Medicinskij rabotnik“).
1942 m. Muromcevą išsikvietė Sudoplatovas ir pasiūlė drauge su Filimonovu dalyvauti – budėti specialiojoje laboratorijoje. Pagal pareigas turėjo stebėti ir užrašyti stebėjimo rezultatus. „Aš pats, – pasakė Muromcevas, – įterpiant nuodus nedalyvavau“. Pagal Muromcevo parodymus, beveik kiekvieną dieną X laboratorijoje būdavo Filimonovas. „Vieną kartą man esant buvo ir Sudoplatovas (atėjo drauge su Filimonovu) – pažiūrėjo, kokia aplinka, pavaikščiojo nedideliu koridoriumi, keletą minučių pasėdėjo priimamajame, man būnant pateikė keletą klausimų Mairanovskiui ir išėjo“. Kaip papasakojo Muromcevas, specialiojoje laboratorijoje jis budėjo neilgai, 2–3 mėnesius, vėliau atsisakė, nes „negalėjo pakęsti ilgiau tos aplinkos“ – Mairanovskio, Grigorovičiaus, Filimonovo ir Blochino specialiosios grupės darbuotojų bendro ir niekaip nesibaigiančio girtavimo. Nors apie Blochino dalyvavimą girtavime Muromcevas pasakė, kad neprisimena. „Be to, Mairanovskis stebino žvėrišku, sadistišku elgesiu su kaliniais“. Kai kurie preparatai kaliniams sukeldavo didžiulę kančią. Pradėjo blogėti Muromcevo santykiai su žmona (jai nepatiko, kad nenakvoja namie). Muromcevas pasikalbėjo su Blochinu, tas pranešė Sudoplatovui ir daugiau jo budėti neskirdavo. Kaip paaiškino Muromcevas, su Filimonovu jis net nemėgino kalbėtis, nes tuo metu šis jau buvo prasigėręs“.
Per Muromcevo budėjimus buvo atlikta bene 15 bandymų su nuteistaisiais. Į klausimą, ar Muromcevas bandė savo preparatus, jis atsakė: „Kartą Filimonovas man pasakė, kad, pasiūlius Sudoplatovui, aš privalau patikrinti botulinuso toksino (taip tekste, iš tikro kalbama apie botulino toksiną – N. P.) veikimą specialiojoje laboratorijoje, kur jie mane buvo atvedę pas Mairanovskį budėti“. Bandymą atliko Muromcevas su Mairanovskiu, toksino buvo įmaišyta į maistą. „Tokių bandymų atlikome tris, atrodo, kad visi bandomieji mirė. Mirtis ištiko praėjus 48 valandoms“. Visais atvejais buvo pastebėti silpni skrandžio skausmai, pykinimas ir paralyžius. Muromcevas tiksliai neprisiminė, ar atliko bandymus su septinės anginos toksinu, bet jeigu ir atliko, toksinas buvo visiškai nekenksmingas. Botulino toksino panaudojimo bandymų rezultatus Filimonovas pranešdavo Sudoplatovui.
Dar Muromcevas prisiminė, kad vieną kartą paliepus, Sudoplatovui, jo nurodymą perdavė Filimonovas, jis karo metu Mairanovskiui išdavė vieną botulino toksino dozę ir paaiškino, kad ją panaudos už kordono, Paryžiuje. Paskui Sudoplatovas išsikvietė Muromcevą ir dalyvaujant Filimonovui, išbarė, nes preparatas, pasirodo, buvo neveiksmingas.
Muromcevas tikino, kad nė karto nėra buvęs Berijos priimtas, o Merkulovas jį yra priėmęs tik vieną kartą – 1941 metais Kuibyševe – dėl laboratorijos veiklos. Muromcevas paaiškino, kad jis nežinojo, jog buvo gabenami bandymams žmonės, tik žinojo, kad jie nubausti mirtimi. Ir papildė: „Iš viso, aš manau, kad šie bandymai, žvelgiant iš žmogiškųjų pozicijų, turėtų būti draudžiami. Mums sakė, kad visi šie nuodai turi būti skirti operacijoms už kordono. Kalbėjo Filimonovas ir Sudoplatovas“. Muromcevas prisiminė ir kai ką labai svarbu: „Turiu pasakyti, kad 1947–1948 metais Mairanovskis dalyvavo tam tikrose operacijose vykdydamas ministerijos vadovybės nurodymus, o 1949–1950 metais sėdėjo laboratorijoje savo kambaryje ir nedalyvavo kolektyvo darbe.
1954 m. kovo 13 d. apklausoje Mairanovskį paklausė, kodėl nuslėpė, kad nuodus jis tyrė dar 1938 m. vidaus kalėjime. Mairanovskis pripažino, jog tyrimus jis pradėjo dar būdamas bute Varsanofjevo skersgatvio name, tačiau kartą, kai jam reikėjo patikrinti vieną priemonę, kurią jis turėjo perduoti vadovybei, bandymus atliko SSRS NKVD vidaus kalėjime. Ten bandymams buvo skirtos 6 kameros. Bandymai vyko keletą dienų ir Mairanovskis neprisiminė, kokią priemonę bandė – galbūt beskonį iprito darinį, kuris turėjo veikti per skrandį ir žarnyną, ir dideles benzendrino dozes. Grigorovičius padėjo budėti tuo metu, kai bandymai dar buvo vykdomi Varsanofjevo skersgatvio viename bute. Padėjo ir Valerijus Ščiogolevas (jis 1940 m. balandį per eksperimentus apsinuodijo ir nusižudė).
Buvo pateiktas klausimas apie bandymus su užnuodytomis kulkomis, ir Mairanovskis papasakojo, kad bandymus atliko dalyvaujant Filimonovui. Dalyvavo pats Mairanovskis, Grigorovičius, Filimonovas ir Blochino specialioji grupė. Tai buvo palengvinto tipo kulkos, kurių viduje pridėta akonitino. „Šiuos bandymus pradėjome Varsanofjevo skersgatvyje aukščiau esančioje kameroje, tačiau tik tada, kai jau šešiose žemiau esančiose buvo tyrinėjami nuodai“. Bandymams buvo naudojami kaliniai, jau anksčiau dalyvavę bandymuose, kaip veikia nuodai, bet pasveikę, buvo ir naujai atvežtų iš kalėjimo. Mairanovskis: Varsanofjevo skersgatvyje aukščiau esančioje kameroje mes atlikome bandymus, atrodo, buvo trys žmonės. Vėliau šie bandymai buvo atliekami rūsyje, kur vykdyti nuosprendžiai, tame pačiame Varsanofjevo skersgatvio pastate. Ten atlikta bandymų su dešimčia nuteistųjų“.
Buvo šaunama į „ne mirtinas vietas“ sprogstamosiomis kulkomis. Mirtis ištikdavo po 15 minučių arba trukdavo iki valandos, žiūrint, į kurią kūno vietą pataikė kulka. Į „bandomuosius“ šaudė Filimonovas arba kuris iš specialiosios grupės. Mairanovskio tvirtinimu, nei jis pats, nei Grigorovičius nešaudė. „Man atrodo, pasakė Mairanovskis, visi bandymai panaudojus užnuodytas kulkas baigėsi mirtimi, nors prisimenu vieną atvejį, kai bandomąjį turėjo nušauti specialiosios grupės darbuotojai“. Ir pasitaikė atvejis, kai kulka įstrigo į kaulą, o bandomasis ją ištraukė. Bandymuose su nuodų kulkomis rūsyje būdavo Mairanovskis, Filimonovas, Grigorovičius, Blochinas ir jo specialiosios grupės darbuotojai. Į tardytojo klausimą apie specialiosios grupės darbuotoją Okunevą Mairanovskis papasakojo: „Okunevas – pulkininkas. Jis vardu Aleksejus (tėvavardį užmiršau). Dirbo vyriausybės apsaugos valdyboje, bet priklausė ir specialiajai grupei. Atliekant bandymus, dalyvavo specialiojoje grupėje, apie mūsų darbą išmanė. Ar jis dalyvavo mūsų bandymuose su nuodų kulkomis, neprisimenu. Okunevas daugiau rūpinosi lavonų laidojimu ir deginimu. Jis taip pat prasigėrė ir dėl alkoholizmo išleistas į pensiją. Keletą kartų gydėsi psichiatrinėje ligoninėje“. Dar Mairanovskis prisiminė, kad daryta bandymų su užnuodyta pagalve, kuri sukeldavo miegą, bei apie tai, kad duodavo didelius kiekius migdomųjų ir tai baigdavosi mirtimi.
Daug nusikalstamų epizodų nebuvo išaiškinti. 1953 m. rugpjūčio 27 d. apklausoje Mairanovskis papasakojo, kad dalyvavo likviduojant žmones su jais slapta susitikdamas konspiraciniuose butuose. Užduotis gaudavo iš Sudoplatovo. Būsimųjų akcijų aptarimas vyko pas Beriją arba Merkulovą ir visada aptarime dalyvaudavo Sudoplatovas (kartais Eitingonas ir Filimonovas). Kaip paaiškino Mairanovskis, „man niekada nesakydavo, kodėl vienas ar kitas asmuo turi būti nužudytas, ir niekada nebuvo minimos pavardės“. Konspiraciniame bute Mairanovskiui surengdavo susitikimą su potencialia auka ir valgant, geriant, kaip jis paaiškino, „aš įmaišydavau nuodų“, o kartais „apkvaitęs asmuo“ būdavo nužudomas injekcija. Kaip pranešė Mairanovskis, „tai buvo kelios dešimtys žmonių“. Vėliau per apklausas Mairanovskis vengdavo šios temos ir tvirtino, kad kalbėjo tik apie specialiosios laboratorijos patalpas.
Apie specialiąją laboratoriją liudijo ir Sudoplatovas. 1953 m. rugsėjo 1 d. apklausoje jis papasakojo, kad su X laboratorijos veikla ir bandymais jį supažindino 4-ojo specialiojo skyriaus viršininkas Filimonovas tuo metu, kai jo skyrius buvo priskirtas Sudoplatovo vadovaujamai valdybai. Laboratorijos patalpose, kurios buvo Maskvoje Kučino ir 4-ojoje Meščanskajos gatvėje, buvo atliekami bandymai su gyvūnais, o Varsanafjevo skersgatvyje – su žmonėmis. Ši veikla buvo labai įslaptinta ir „X laboratorijos“ veiklos nuostatai buvo saugomi tik liaudies komisariato sekretoriate. „Ypatingojoje laboratorijoje“ veiklą vykdė Filimonovas, Mairanovskis ir Muromcevas, o už veiklą atsiskaitydavo Merkulovui ir Berijai. Pagal išlikusius bandymų protokolus veikla prasidėjo 1937 ar 1938 metais. Iš viso išliko 150 protokolų.
Pagal Sudoplatovo liudijimą, 1946 m. Abakumovas liepė likviduoti laboratoriją, o bandymų protokolus saugoti pačiam. Ir Sudoplatovas šiuos dokumentus saugojo iki pat suėmimo 1953 metų rugpjūtį. Apie juos pranešė valstybės saugumo ministrui Ignatjevui bei jo pavaduotojams Riuminui ir Ogolcovui. Po Sudoplatovo suėmimo protokolai buvo generalinėje prokuratūroje.
1954 metais byla, pavadinta „X laboratorijos duomenys“ iš generalinės prokuratūros buvo perduota nuolat saugoti į KGB. Jos turinį dabartinė FSB laiko paslaptyje, nors tai prieštarauja „Įstatymo dėl valstybės paslapčių“ 7-ajam straipsniui, kuris draudžia įslaptinti duomenis apie represijas ir nusikaltimus teisėtvarkai. Įdomu, ar ilgai dar FSB pasirengusi laikyti paslaptyje Stalino čekistų nusikalstamų eksperimentų aukų pavardes?
