aA
Yra tokia liaudies patarlė, kad protingi mokosi iš svetimų klaidų ... Tačiau, stebint iš šalies, regis, ne visi mūsų valdžios atstovai žino šią seną patarlę.
Arvydas Mockus
Arvydas Mockus
© Asmeninio archyvo nuotr.

Ir tai, deja, dar galima pastebėti daugelyje mūsų šalies ekonominės politikos sričių. Pavyzdžiui, šiuo metu norima įvesti visuotinį automobilių mokestį, egzistuojantį daugelyje ES valstybių. Tačiau ignoruojama, kad tokio mokesčio paskirtis paprastai yra atnaujinti viešojo transporto parką, kartu mažinant aplinkos taršą.

Vis dėlto šįkart išsamiau noriu pasisakyti apie valdžios siekį riboti kuro įvežimą standartiniuose bakuose. Tokie apribojimai netaikomi nė vienoje ES valstybėje. Šiuo keliu bandė eiti ir Estija, ir Lenkija, bet šiandien jos pripažįsta, kad tai neatnešė jokios naudos, o tik žalos jų šalių vežėjams.

Nepaisant to, dabar diskusija apie tai, kad reikia riboti kuro kiekį vilkikų bakų talpose, įsiplieskė Lietuvoje. Apmaudu, kad tokius apribojimus siūlo ir juos proteguoja žmonės, gerai neįsigilinę į galimas pasekmes, galvoja vienpusiškai arba siekia, kad vilkikų vairuotojai piltųsi kurą tik Lietuvoje.

Deja, pamirštama, kad egzistuoja ekonomikos dėsniai. O vien toks noras atrodo negražiai, kai norima padėti užsidirbti kuro pardavėjams, kurių kainos didžiausios ES, vežėjų sąskaita. Prasideda ir nevisiškas tiesos sakymas, neva skaičiuojant, kiek tonų kuro įvežama vilkikų bakuose į Lietuvą, ir pagal tai mėginama apskaičiuoti, kiek mokesčių neva gautų valstybė, jei vežėjai užsipiltų kurą mūsų šalyje. Tačiau sąmoningai nepasakoma, kad vilkikai kurą į Lietuvą veža tam, kad galėtų vežti krovinius į kitas šalis. Juk kuras yra būtinybė, kad sunkvežimis galėtų važiuoti.

Be to, teigiama, kad nemaža vilkikų dalis grįžta su tuščiomis puspriekabėmis, taip formuojant nuomonę, kad automobiliai grįžta tam, kad parsivežtų kuro. Tačiau nesistengiama pasidomėti pas logistikos atstovus, kodėl taip yra, nors vežėjai tai daro, taupydami laiką, - jie grįžta tuščiomis į Lietuvą ir toliau važiuoja į ES pasikrauti ir vėl grįžta į Rytus.

Prie visuomenės klaidinimo prisideda ir Lietuvos naftos produktų prekiautojai ir tokių įmonių darbuotojai. Jie mato kito akyje krislą, tačiau ne visada pripažįsta, kad jų versle taip pat pasitaiko nesąžiningumo apraiškų. Ypač vienos rusiško kapitalo įmonės kuro pardavėjų aktyvumas juntamas visur, kur tik sprendžiami kuro įvežimo į Lietuvą klausimai. Juos galima pastebėti įvairaus lygio vyriausybės, Seimo narių ir komitetų diskusijose. Jie ypač suaktyvėjo, kai Lietuvoje vežėjai sudarė palankias sau kuro pirkimo sutartis su viena Skandinavijos kapitalo firma.

Taip pat sunkiai suprantamas muitininkų nenoras pripažinti, kad jie nėra pasiruošę kontroliuoti kiekvieną transporto priemonę, įvažiuojančią į Lietuvą. Įdomu, jei bus įvesti minėti apribojimai, ar padaugės muitinės punktų bei darbuotojų, ar nenusidrieks eilės, ar nebus iškraipomos konkurencijos sąlygos tarp pačių Lietuvos vežėjų.

Žiniasklaidoje sudaroma nuomonė, kad sunkiai sekasi kontroliuoti kontrabandinių cigarečių kiekius. Tačiau cigaretes galima patikrinti bet kurioje Lietuvos vietoje pagal banderoles. O kaip bus su kuru? Jei nebus pastebėtas vienas ar kitas vilkikas su didesniu kuro kiekiu, tai toliau nuo pasienio nustatyti, ar kuras lietuviškas, ar baltarusiškas, ar rusiškas bus neįmanoma.

Dar daug vežėjų atsimena, kas vyko prie Lenkijos sienos, kai kuro įvežimo apribojimus buvo įsivedę lenkai. Tada kuro kontrabanda vertėsi daugiausiai lenkai, bet, sakyčiau, Lietuvos pasieniečiai aktyvesni, kurie tikrina vilkikų bakus. Ne paslaptis, kad korupcija klestėjo ir vyko nesąžiningi susitarimai tarp atskirų vairuotojų ir pareigūnų. Prasidėjo bėdos ir Lietuvos vežėjų firmoms, kai jų vairuotojai savavališkai pradėjo perdarinėti degalų bakus su 2 ar 3 dugnais. Ar mums to reikia šiandien?

Lenkija suprato, kad buvo nueita neteisingu keliu, ir teigiamo rezultato šaliai tai neatnešė. Lietuva yra ES narė, kuri dėl savo palankios geografinės padėties ir sukurtos geros kelių infrastruktūros gali būti klestinčia tranzito šalimi, gaunančia iš to nemažus mokesčius.

Keletas minčių tiems, kuriems patinka sąmokslo teorijos. Kas gali paneigti, kad čia proteguojamas Rytų kaimynų vežėjų verslas? Sklando gandai, kad nemažai jų firmų, susijusių su aukštais savo šalių valdžios veikėjais. Juk akivaizdu, kaip agresyviai, ypač Rusija, gina savo krovinių pervežimo firmas, kaip kišasi į Lietuvos ir kitų ES vežėjų veiklą. Tai daroma įvairiomis formomis: ribojant leidimą įvažiuoti į Rusiją, įvedant visokius „sustiprintus patikrinimus“ Lietuvos vežėjams, neįleidžiant vienokių ar kitokių produktų.

Dar būtinai reikia priminti ir kuro įvežimo apribojimų iniciatoriams, kad, juos įvedus, Rusijos ir Baltarusijos vežėjams jie negalios, nes juos gins tarptautiniai susitarimai.

Kuro kiekis, vežamas standartiniuose vilkikų bakuose, yra neribojimas ir neapmokestinamas. Turbūt jau pastebėjote, kad Lietuvos keliuose galima sutikti vilkikų su lietuviškais logotipais, bet ne lietuviškais numeriais. Tai jau demonstruoja šios netolygios tarp vežėjų kovos pasekmes. O dėl to kenčia Lietuvos biudžetas, nes automobiliai, registruoti užsienio valstybėse, moka mokesčius tų šalių biudžetams.

Lietuvos vežėjai daug metų kovojo dėl ES rinkos, ir šiuo metu yra vertinami ir gerbiami kaip patikimi vežėjai, galintys greitai, sąžiningai ir kokybiškai pristatyti krovinį į bet kurią šalį. Per daugelį metų vežėjų verslas tapo vienas iš skaidriausių verslų Lietuvoje. Net šiandien 100 proc. atsiskaitymų vyksta pavedimais. Reisų kiekį, važiavimo atstumus, vairuotojų darbo laiką galima patikrinti pagal kelionės dokumentus, pasienio punktų kirtimą, automobilyje įmontuotą įrangą, fiksuojančią vilkikų darbo laiką ir kitus parametrus. 

Galiausiai, mūsų vežėjai įneša nemažą indėlį į Lietuvos BVP. Todėl sprendimus reikia priimti atsakingai, stengtis išvengti neapgalvotų, įvairių lobistų stumiamų pasiūlymų.

Nesunaikinkime vištos, dedančios auksinius kiaušinius. Negalima neapgalvotai eksperimentuoti, kai nukenčia žmonės, dirbantys šiame - vežėjų - versle. Pasirinkdami šią nelengvą verslo rūšį, norėdami įkurti įmones ir plėtoti šį verslą, nemažai žmonių skolinosi iš bankų ir investavo į šį verslą.

Kaip ir bet kuriame versle, atsiranda atskirų nesąžiningų darbuotojų, kurie mėgina prisidurti prie atlyginimų, parduodami kurą. Tačiau mes gyvename ES, ir manau, kad teisėsaugos darbuotojai gali išaiškinti vieną ar kitą nesąžiningą darbuotoją.

Griauti yra lengviau negu sukurti. Tačiau nesąžininga yra mėginti pralobti vienai verslo sričiai, pamėginant sunaikinti valstybės rankomis kitos srities verslininkus. Sprendimai, kurie neleistų mūsų Lietuvos vežėjams konkuruoti su kitų šalių vežėjais, bus pražūtingi nemažai daliai mūsų Lietuvos vežėjų, ypač silpnesnių, mažesnių.

Stipresnės firmos, kurių ir dabar yra suradę partnerių Rytų šalyse, pasistengs perregistruoti įmones ir įkurti jas kitose šalyse, ir mokesčius mokės kaimynų šalių biudžetams. Todėl dar kartą siūlau pasimokyti iš kitų klaidų, o ne mėginti pasirodyti gudresniais.