Kas gi čia darosi? Atrodo, kad tų zoologijos sodų darbuotojai susipyko su sveiku protu ir daro viską, kad diskredituotų pačią tokių sodų idėją.
Jų atsakymas paprastas – gyvūnai žudomi, norint užkirsti kelią giminingam veisimui (taip lyg ir atliekama natūraliosios atrankos funkcija, nes kryžminantis tokiems gyvūnams greta atsiduria pavojingų ligų genai ir jų palikuonys būna labai silpni). Žudomi viešai, nes mieste augantys vaikai neįsivaizduoja, kaip mėsa atsiduria ant jų stalo ar parduotuvėse, kartu parodant, kokius gi organus turi žirafos...
Kitaip tariant, pažinimo vardan.
Ar tikrai?
Tokiu atveju, žymiai prasmingiau būtų mėsinėti žmogų – juk mums visiems gerai būtų tiksliai žinoti, kaip atrodo mūsų širdis, smegenys ar skrandis. Panašus pavyzdys jau yra – tai skandalingoji paroda „The Bodies“ (Kūnai), demonstruota ir Vilniuje, prekybos centre. Nors tiek Naujajame, tiek Senajame pasaulyje buvo bandymų jai pasipriešinti ir sustabdyti šią „mirties pornografiją“: 2009 metais Paryžiuje paroda buvo uždaryta pagal teismo nutartį. „Teisinga vieta lavonams, pagal įstatymą, yra kapinės“, – sakė teisėja Louis-Marie Raingeard. Ji nusprendė, kad paroda tai – „prekyba žmogaus kūnu“ ir kad „tai yra akivaizdus nusikaltimas prieš mirusiuosius“.
Parodos rengėjai gynė savo verslą, aiškindami, kad tai – neįkainojama edukacija. Tą patį teigia ir žirafiuko skerdėjai. Remiantis šia logika, anatomijos pamokoms reiktų naudoti ir visas siaubo filmo „Pjūklas“ versijas ir, be abejo, skatinant lytinį švietimą, legalizuoti pornografiją, didelį dėmesį skiriant homoseksualų, transseksualų ir pan. sueitims.
Antoine de Saint-Exupery yra pasakęs, kad mes esame atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukiname. Ir nesvarbu – ar tai – žmogus, ar , kaip „Mažajame prince“, – lapė. Toks, dar tolimas nuo vartotojiškumo epochos, požiūris į artimą, ir į aplinką. Juk ir dabar yra žmonių, kurie prisijaukina net daiktus, ir neskuba keisti jų naujesniais. Susigyvena su tame daikte pulsuojančia kažkieno rankų šiluma. Nežiūrint į tai, kad visa aplinka šaukte šaukia keisti jį į geresnį, modernesnį, patogesnį...
Žmogaus santykis su gamta, visa civilizacija – iš esmės gamtos užkariavimo ir naikinimo kultūra. Pažinimas remiasi rekonstravimo principu: nuplėšiant drugeliui sparnus, bandoma suvokti tobulo gamtos grožio kūrimo mechanizmą.
Blogiausia yra tai, kad „pažinimu“ galima pateisinti viską, nes nematoma skirtumo tarp pažinimo ir vartotojiško smalsumo, tam kartui sudirginančio jusles, tenkinimo. Juk prozektoriumuose ar laboratorijose, kur dirba specialistai, šou nedaromas, nekviečiamos pradinukų klasės, kaip kad pjaustant tą žirafiuką Marių.
Mariaus egzekucija – vienas labiausiai šokiruojančių aplinkos sudaiktinimo pavyzdžių. Juk vaikystėje, žaisdami su kačiukais ar šuniukais, visa savo esybe jautėm jų panašumą į mus, širdyje suvokdami, kad jie taip pat kenčia ir džiaugiasi, kaip ir mes. Na, jeigu mumyse plevena anima (lot. siela), tai juose tikrai gyvena animula – mažoji sielelė.
Padorus žmogus intuityviai jaučia, kad trys dalykai yra absoliučiai intymūs: gimimas, meilė, mirtis. Dirbant jūrų gamtos muziejuje, tekdavo išgirsti žurnalistų klausimų, kodėl jie nebuvo pakviesti nufilmuoti gyvūno mirties. Tokiu atveju pasiūlydavau filmuoti savo mylimą šunį, kai jam ateis paskutinioji. Tai padėdavo žurnalistams suvokti, kad ir gyvūnai turi teisę į privatumą. Kitaip tariant, žmogui turi užtekti proto gerbti gyvybės paslaptį.
Danams tikrai neužteko proto. Žirafiuką jie traktavo tik kaip perteklinį daiktą. Tegul atsiradusį ir dėl jų pačių kaltės.
