aA
Nesenai vykusioje studijų mugėje švietimo ir mokslo viceministras Rimantas Vaitkus skaitė pranešimą apie aukštojo mokslo pasirinkimo galimybes. Šio pranešimo ištraukos pateiktos žiniasklaidoje vertos išsamesnės analizės, nes jos atskleidžia mūsų aukštojo mokslo sektoriaus iššūkius mokslo globalizacijos kontekste.
Ainius Lašas
Ainius Lašas
© DELFI / Valdas Kopūstas

Visų pirma, noriu pradėti nuo viceministro pateikto požiūrio į studijas užsienio universitetuose. Savo pranešime gerb. Vaitkus perspėjo būsimus studentus, jog užsienio universitetų kokybė yra labai netolygi. Pasak jo, nežinant galima pasirinkti „abejotinus universitetus“, kurių studijų kokybė nusileidžia mūsiškiams. Tokie perspėjimai iš švietimo ir mokslo ministerijos atstovų girdisi jau ne pirmą kartą. Dažniausiai juose patogiai nutylima kita medalio pusė – Lietuvos aukštojo mokslo kokybė.

Jei jau kalbame apie skirtingą universitetų kokybę Didžiojoje Britanijoje ar Danijoje, tai nereiktų pamiršti, jog Lietuvoje studijų kokybė taip pat labai įvairi. Ar nevertėtų perspėti būsimų studentų apie stojimą pavyzdžiui į Lietuvos sporto universitetą, kuris savaitraščio „Veidas“ 2013m. reitinge užima paskutinę vietą tarp valstybinių universitetų, o tarptautiniuose reitinguose iš viso nefigūruoja? Ar tokiai mokslo įstaigai netinka „abejotino universiteto“ etiketė?

Sunku sutikti ir su viceministro teiginiais apie tai, jog vidutinio lygio vienos ar kitos Vakarų Europos šalies universitetai neretai nusileidžia mūsiškiams. Tai netiesa. Mūsų geriausi universitetai tik prilygsta Vakarų Europos vidutiniokams, o ne juos lenkia.
Ainius Lašas

Sunku sutikti ir su viceministro teiginiais apie tai, jog vidutinio lygio vienos ar kitos Vakarų Europos šalies universitetai neretai nusileidžia mūsiškiams. Tai netiesa. Mūsų geriausi universitetai tik prilygsta Vakarų Europos vidutiniokams, o ne juos lenkia. Taigi tokius pareiškimus reiktų vertinti kaip grynai spekuliatyvius, skirtus įtikinti būsimus studentus pasilikti Lietuvoje. Tikslas – gal ir kilnus, bet metodai abejotini. Juk pavyzdžiui Didžiojoje Britanijoje be dažnai linksniuojamų kembridžų ir oksfordų, yra dar bent 40 universitetų, kurie patenka tarp 400 stipriausių pasaulyje.

Panaši situacija ir Danijoje. Iš penkių pagrindinių universitetų, kurie apima tiek technines, tiek ir socialines-humanitarines disciplinas, keturi patenka į jau minėtą keturišimtuką. Taigi gerų pasirinkimų užsienyje yra labai daug ir ta realybė turėtų motyvuoti pokyčiams Lietuvoje. Gaila, bet šiuose sąrašuose paprastai figūruoja tik vienas universitetas iš Baltijos šalių – Tartu universitetas.

Dabar stabtelkime ties reitingų problematika. Pasak gerb. Vaitkaus, nemažą dalį universitetų reitingų sudaro jų tarptautinis žinomumas, o Lietuva ir mūsų universitetai yra natūraliai mažiau žinomi pasauliniu mastu nei, pavyzdžiui, Danija ir jos universitetai. Tokia kiek fatalistiška logika turi savo spragas, nes reitingai remiasi ne vieno ar kito universiteto žinomumu, o išskirtinai moksline reputacija. Tam tikros mokslo srities specialistų prašoma identifikuoti universitetus, kurie jų disciplinoje šiuo momentu vykdo aukščiausio lygio mokslinius tyrimus. Taigi universitetų žinomumas yra tiesiogiai siejamas su ten dirbančios profesūros reputacija bei įtaka.

Keista ir tai, jog iš mūsų švietimo sistemos vadovų nesigirdi jokių ambicijų ar planų siekti aukštesnių tarptautinių reitingų. Tai tarsi nepriimama rimtai, nors dauguma būsimų studentų, įskaitant ir tarptautinius studentus, labai atidžiai seka reitingus ir pagal juos sprendžia, kur mokytis.
Ainius Lašas

Todėl kalbant apie Lietuvos aukštojo mokslo kokybę, reiktų visų pirma kalbėti apie profesūrą. Mes vis dar užmirštame šitą aksiomą ir išskirtinis politikų bei biurokratų dėmesys sutelkiamas ties diskusijomis apie studijų finansavimą. Neneigiu, jog tai svarbi tema, bet ją reiktų gerokai praplėsti ir kalbėti ne tik apie studijų, bet apie Lietuvos mokslo finansavimą ir mokslininkams sudaromas darbo sąlygas.

Keista ir tai, jog iš mūsų švietimo sistemos vadovų nesigirdi jokių ambicijų ar planų siekti aukštesnių tarptautinių reitingų. Tai tarsi nepriimama rimtai, nors dauguma būsimų studentų, įskaitant ir tarptautinius studentus, labai atidžiai seka reitingus ir pagal juos sprendžia, kur mokytis. Neabejoju, jog jei bent vienas Lietuvos universitetas patektų tarp 300 geriausių, ne tik lietuviai veržte veržtųsi jame studijuoti.

Pasakysiu dar daugiau – daugelis užsienio universitetų labai strategiškai ir nuosekliai dirba, kad pakeltų savo reitingus. Nesenai teko dalyvauti Bath universiteto (University of Bath) naujų darbuotojų mokymo kursuose. Juose universiteto vadovai vienas po kito kalbėjo apie siekius kelti universiteto tarptautinį žinomumą bei konkurencingumą.

Gerų pasirinkimų užsienyje yra labai daug ir ta realybė turėtų motyvuoti pokyčiams Lietuvoje. Gaila, bet šiuose sąrašuose paprastai figūruoja tik vienas universitetas iš Baltijos šalių – Tartu universitetas.
Ainius Lašas

Lietuvos universitetams su Švietimo ir mokslo ministerija priešakyje reiktų siekti to paties. Būdų yra daug. Pavyzdžiui, iki šiolei Lietuvos mokslo taryba finansuoja tik trumpalaikes (iki mėnesio) iš užsienio atvažiuojančių specialistų stažuotes Lietuvoje. Gera pradžia, bet galbūt laikas turėti atskirą valstybinio finansavimo liniją, kuri leistų kasmet pritraukti bent keletą pasaulinio masto mokslininkų ar mokslininkių ilgesniam laikotarpiui – pavyzdžiui, metams ar dviem. Tada jų įdirbis paliktų gilesnį pėdsaką Lietuvos mokslo dirvonuose bei ilgainiui kilsteltų universitetų kokybę ir žinomumą.

Taip pat reiktų iš esmės peržiūrėti profesūros užimtumo klausimus ir suteikti jai laiko kurti. Kaip kažkas yra taikliai pasakęs, sėkmingai žvejybai kaip ir sėkmingoms mokslinėms idėjoms reikalingas laikas. Galbūt Lietuvoje reiktų pamąstyti apie taip vadinamo „akademinio šabo“ įvedimą? Tai sistema, leidžianti profesoriui iš septynerių metų vienerius atsidėti išskirtinai moksliniams tyrimams. Aišku, tokie pokyčiai reikalauja atitinkamų finansų, bet mes neturime pasirinkimo, jei norime savo mokslu konkuruoti pasauliniu mastu.

Kad įmanoma pakelti universitetų tarptautinį matomumą bei konkurencingumą net postsovietinėje erdvėje liudija ir jau minėtas Tartu universiteto pavyzdys. Pernai jų reitingas kilo, o mūsų universitetų krito. Dėl tokios tendencijos vienas universiteto rektorius teisinosi naujų universitetų įtraukimu į reitingavimo sistemą. Bet tada iškyla klausimas, kodėl tie nelemti estai sugeba ne tik atlaikyti konkurenciją, bet dar ir pagerinti savo pozicijas, o mes – ne?

Baigiant belieka tik padėkoti estams, kad jie lyg kokia rakštis vis neleidžia mums užmigti savo supintų laurų šlovėje ir primena mums, jog ir Lietuvos universitetai turi realias galimybes tapti vienais iš geriausių pasaulyje. Tänan väga!

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.