Dabar teigiama, jog greičiausiai karalius buvo sveiko proto. Tai atskleidė naujausio tyrimo rezultatai.
Garsėjęs ekscentrišku elgesiu ir aistra leisti pinigus (dėl to iki ausų įklimpo į skolas), Bavarijos karalius Liudvikas II 1886 metais sosto neteko – o neteko specialistų komandai, vadovaujamai psichiatro Bernhardo von Guddeno, paskelbus jį netinkamu valdyti arba neveiksniu.
Specialistai, rengdami išvadas rėmėsi tokiais aspektais, kaip neįprastas elgesys, pavyzdžiui, reikalavimas valgyti lauke bet kokiomis oro sąlygomis bei pinigų švaistymas grandiozinėms pilims.
Tokį elgesį interpretavę kaip psichikos ligą, B. von Guddenas ir jo komanda nustatė, jog „Dėl diagnozuotos ligos, ilgiau negalima Jo Didenybei suteikti veiksmų laisvės – jis skelbiamas negalintis valdyti“.
Iš naujo peržiūrėjus Liudviko bylą (tyrimo rezultatai skelbiami leidinyje „History of Psychiatry“), pirmine specialistų diagnoze suabejota.
Vadovaujama garsaus Vokietijos psichiatro Heinzo Hafnerio, komanda detaliai išanalizavo archyvinę medžiagą, susijusią su tariama karaliaus beprotybe ir priėjo išvados, jog „psichiatrinė monarcho būklės ekspertizė buvo neteisinga tiek formos, tiek turinio prasme“.
Tyrimo išvados suteikia dar daugiau paslapties karaliaus Liudviko II istorijai ir galbūt demaskuoja sąmokslą, kurio auka ir tapo monarchas. Spėjama, jog nuo valdžios tokiu būdu karalių nušalino valdžios ir garbės ištroškę jo šeimos nariai, jautę didžiulę gėdą dėl monarcho skolų ir aplink jį sklandžiusių įvairiausio pobūdžio gandų. Buvo manančių, jog Bavarijos karalius Liudvikas II – homoseksualus.
„Jie nusprendė, jog karalių reikia pašalinti iš sosto, tad reikėjo psichiatro, kuris būtų sutikęs jiems padėti – taip čia atsirado von Guddenas“, - sako H. Hafneris.
„Pradėkime nuo to, jog von Guddenas niekada tyrimo metu taip ir nebuvo susitikęs su karaliumi. Vienintelis jų sutikimas vyko prieš 12 metų. Van Guddenas niekada neklausė žmonių, galėjusių suteikti objektyvią informaciją apie karalių, nuomonės. Jam buvo priimtini tik šališki įrodymai. Tyrimo išvados paremtos pasakojimais tarnų, pavyzdžiui, poros žmonių, dirbusių arklidėse, rūmų padavėjo. Sekretorius, surinkęs raštiškų įrodymų, jog karalius gali valdyti, liko neišklausytas“, - pasakoja H. Hafneris.
Nors naujausias tyrimas ir gali paneigti karaliaus ligos faktą, tačiau dar vienos paslapties, gaubiančios šio monarcho gyvenimą, jis neatskleidžia: kaip karalius mirė, taip ir lieka neįminta mįslė.
1886 metų birželio 13 dieną, praėjus vos trims dienoms nuo nušalinimo nuo sosto, Liudvikas II ir von Guddenas išėjo pasivaikščioti rūmų sode esančio ežero pakrantėmis. Daugiau karaliaus gyvo nebematė niekas. Abiejų vyrų palaikai iš ežero dugno buvo ištraukti po kelių valandų. Ant psichiatro lavono pastebėta ženklų, įrodančių, jog jis buvo užpultas. Karalius esą mirė paskendęs, nors jo plaučiuose vandens nerasta. Be to, jis buvo geras plaukikas.
