Apie Laimutės Stankūnaitės ir jos dukters mirtį gandai paskleidžiami ne primą kartą. Užuot pasidžiaugę, kad atsirado liudijimas, jog vaikas konkrečiu metu buvo gyvas ir sveikas, dalis žmonių suskubo įtarti, kad žurnalistė, o gal ir jos aplinka, priklauso „pedofilų klanui“. Suveikė lietuviškas fenomenas: visuomenė nepasiruošusi priimti gerų žinių, ir jei būtų pranešta, kad vaikas mirė, dalis jos narių pasijustų tikriausiai kur kas geriau, o nuotraukas portalui leidusi panaudoti žurnalistė ir sociologė ko gero pelnytų didvyrės vardą. Gera žinia mūsų visuomenėje atrodo tarsi ne laiku ir ne vietoje. Kas su mumis atsitiko?
Negalima tiesiogiai kaltinti žiniasklaidos dėl to, kad platina daug neigiamą krūvį nešančios informacijos. Žiniasklaida dažnai atlieka tik mediumo vaidmenį, tokią informaciją priimdama iš savo šaltinių. Tačiau tie, kas maitina tautą blogomis naujienomis, įvairiais gandais ir niūriomis prognozėmis (kalbame ne tik apie šį atvejį), tai daro ne atsitiktinai.
Visuomenė geidžia blogų naujienų. Žiniasklaida, o ir kai kurie visuomenės veikėjai, šiuo atveju elgiasi kaip neseniai išperėtų jauniklių turintys paukščiai, kurie nuo lizdo krašto žvelgia žemyn į jo gilumą ir kiša maistą pirmiausia į tas gerkles, kurios plačiau išsižioję. Jei žmogus alkanas blogų naujienų ir jas gaudyte gaudo (istorijų skaitomumas, komentuojamumas, TV laidų žiūrimumas, rezonanso buvimas – tiksliai išmatuojami dydžiai), jis būtinai jų gaus. Paklausa gimdo pasiūlą!
Štai kodėl pasaulis kupinas blogų naujienų: kasdien išgirstame apie nužudymus, grobimus, sprogdinimus. Gerų naujienų nedaug ir jos daugeliui neatrodo patrauklios O atlikti geri darbai – lyg ir ne vietoje, ne laiku. Ar ne todėl apie juos nekalbama?
Gera naujiena blogų naujienų pasaulyje
Tie, kurie tuos gerus darbus atlieka, taip pat jaučiasi nepatogiai, ypač jei norima juos viešai pagirti. Žiniasklaidoje geri darbai ir žinios apie juos taip pat neretai lyg ir neranda sau vietos – pateikiami tarp blogų naujienų nublanksta, sumenksta ir ištirpsta.
Žmonėms labiau rūpi blogos naujienos ir blogi darbai, nes jie patrauklesni, skatina vaizduotę ir smalsumą. Išgirdęs blogą žinią, žmogus nesistebi – jau toks gyvenimas – blogos žinios lydi nuolatos. Kitaip ir būti negali.
Blogos žinios yra kaip įkyrūs uodai, kurie nuolat primena apie save, tačiau be jų sunku įsivaizduoti poilsį atokiame gamtos kampelyje. Uodo įkandimas – kaina, kurią sumokame už malonumą pasigėrėti laukine gamta. Kaina, kuri ilgainiui netenka svarbos ir mes jos nepastebime. Tiesiog apsiprantame. Taip apsiprantame ir su blogomis naujienomis... ir iškart įgyjame galimybę gauti kaskart vis naujos informacijos ir patenkinti savo smalsumą. Ir dar – slapta pasidžiaugti, kad blogis liečia ne mane, o kitus. Taigi bloga žinia tampa kaip balzamas ant žaizdos, o dar geriau, kad „tai ne mano, o kito žaizda“.
Gera žinia žmogų sutrikdo, kadangi gerų žinių labai mažai, ir mes tiesiog kartais nesame pasirengę jas priimti ir suvokti. Be to, geros žinios užklumpa netikėtai, nes žmonės tiesiog nelinkę tikėti savimi, tikėti, jog taip galėjo atsitikti būtent jiems. Ne atsitiktinai egzistuoja posakis: „Tai per daug gerai, kad būtų tiesa“.
Taip gera žinia, gera naujiena tampa žmogui problema, nes jis net nežino, kaip į ją reaguoti ir kaip su elgtis. Mąstoma: „Gerai, kad man pasisekė, tačiau ar tai reiškia, kad pasiseks rytoj? Vargu“. O taip norėtųsi sėkmę padaryti nuolatine. Tačiau persekioja nuojauta, kad po sėkmės neišvengiamai prasidės nesėkmės.
Nepaisant to, žmogus kantriai laukia naujienų. Blogos – nenustebins, geros – sužadins nerimą.
Turime susitaikyti su tuo, kad negalime pakeisti metafizinės duotybės – fakto, kad šalia gėrio visada egzistuoja ir blogis. Jei pastarojo nebūtų, nežinotume, kas yra gėris. Tačiau tarp šių kategorijų realiame gyvenime turėtų egzistuoti pusiausvyra. Ir jos griovimas, pavyzdžiui, žmogaus maitinimas vien neigiamo krūvio informacija, priklauso tik nuo... paties žmogaus. Platinantys tokią informaciją apeliuoja į žemiausius instinktus, žinodami, kad bloga informacija žmogui kur kas labiau priimtina nei gera.
Įsivaizduokime prekybos centrą ar kulinarinių gaminių cechą, kur iš nepanaudotų maisto atliekų sukuriami nauji produktai: sumuštiniai, mišrainės, saldumynai ir kt. Taip iš nepanaudotų ar nebenaudotinų, bet dar gerų likučių padaroma „supergera“ prekė.
Vadinasi, blogis, padaugintas iš blogio, tampa gėriu. Taip ir su žiniomis. Vartotojiškoje visuomenėje čiumpama viskas, kas atrodo tuo metu patrauklu. Vertybių devalvacija prasideda, kai išnyksta riba tarp blogio ir gėrio, ir visuomenė sąmoningai, tai yra savo noru pradeda užsakinėti ir pirkti blogą produktą.
Kodėl? Žmogus, kuris neužtikrintas dėl savo ateities, nesitiki, kad su juo gali įvykti kažkas gera, mano, kad šiandien yra blogai, o rytoj bus tik blogiau, ir tai tampa nuolatiniu jo palydovu, nuolatine būsena. Tokiam žmogui palengvėja, perskaičius ar išgirdus per televiziją, kad kažkam kitam yra, gresia ar jau nutiko dar blogiau. Tai leidžia arba laikinai pamiršti savo paties nerimą ir persijungti „į svetimą kanalą“, tai yra ne savo problemą. Arba pasidžiaugti, kad „anam dar blogiau“.
Kaip draskomas Lietuvos žmogus
Liaudies pasakoje piktąją raganą, kuri nuskriaudė našlaitę, pririšo prie keturių žirgų ir pavarė juos į skirtingas šalis. Žiauri pasaka. Ne vaikams skaityti. Šiandien jau realų žmogų, o ne pasakos herojus, plėšome ne fiziškai, bet dvasiškai.
Neseniai socialiniuose tinkluose vieno moterims – mamoms skirto forumo dalyvės buvo apkaltintos nesubrendimu, kurio sinonimu tapo žodis „supermamytė“. Jas apkaltino ir tuo, kad savo kalboje vartoja per daug deminutyvų (mažybinių žodelių). Kai atsirado užsistojančių (juk deminutyvai puošia lietuvių kalbą, ne atsitiktinai skamba liaudies dainose ir sudaro didelę dalį tautos paveldo, bei, anot logopedų, dėl minkštos galūnės juos vaikams lengviau ištarti), „supermamytės“ tapo kaltos, kad sėdi prie kompiuterio ir mažai dėmesio skiria vaikams.
Viena vertus, pasaulis iš motinos, moters, reikalauja būti švelnia, trapia, atjaučiančia, gebančia įžvelgti net menkiausias detales ir nuotaikas, kurių vyriška akis ir ausis „nepagauna“, žiūrint iš kitos pusės – moterys turi būti veržlios, drąsios, spėjančios su laikmečiu, pageidautina – neužsidarančios tarp keturių sienų. Prisimenate sovietinius gremėzdiškus vaikų vežimėlius?
Palyginkime juos su dabartiniais lengvai transformuojamais, ar su kūdikiams nešti skirtais krepšiais. Moteris gali veikti, lavintis, šviestis, keliauti tiek virtualiai, tiek tikrovėje. Ji netgi stengiasi atitikti tradicinės šeimos garbintojų ir puoselėtojų lūkesčius – išlikti motiniška ir moteriška. Ir kai ji bando derinti iš esmės prieštaringus visuomenės jai primetamus vaidmenis ir būti idealia mama, žmona, asmenybe, jai užklijuojama etiketė - „supermamytė“. Etikečių klijavimas sociologijoje seniai apibrėžtas reiškinys, kuris nieko bendro neturi su visuomenės grupių taikiu sambūviu ir empatijos, tai yra gebėjimo įsijausti į kito būseną, jį suprasti, jausmu.
Viename socialinių tinklų ilgokai stebėjau sveiko gyvenimo ir gražaus kūno propaguotojo veiklos atspindžius ir iš pradžių nesupratau, kodėl „riestų užpakaliukų“ ir plokščių pilvukų garbinimu pagarsėjęs vyras (tai atspindėjo atitinkamų nuotraukų gausa jo paskyroje) analogiškų kriterijų netaikė savo žmonai ir vaikų mamai, žaviai rubensiškų formų moteriai. Kai tiesiai paklausiau, išgirdau, kad žmona augina vaikus, maitina ir savam vyrui yra labai graži. Kai viešosios informacijos skleidėjas kala į galvą, kad tik ištreniruoto užpakalinio fasado moteris gali būti patraukli vyrams, o visuomenės narės skuba arba tai neigti (nes neatitinka brukamo etalono), arba klausinėti, kaip ir joms be silikono užsiauginti tokią „nuospaudą“ atitinkamoje vietoje, neverta rautis kasų nuo galvos.
Juk kova dėl vietos po saule, kova dėl grožio galbūt ir prasideda sporto salėje, tačiau jei jūs protinga ir mąstanti asmenybė, anksčiau ar vėliau ji transformuojasi į kovą dėl pagarbos ir lygių galimybių. Pagarbos ne kaip vartojimo objektui, o kaip moteriai ir motinai. Ir čia laimi tikrasis moteriškumas.
Žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose populiarios etiketės „mažulėliai“, „valstiečiai“, „kaimiečiai“, „pavidoliai“. Žodžiu, vargšiukai, kurie nieko daugiau nesugeba, tik rašyti internete komentarus ir kritikuoti protingų straipsnių autorius. Neseniai Aušra Maldeikienė pasiūlė varguoliams – ne dejuoti, o dirbti. Andrius Užkalnis palinkėjo išmokti gerai gyventi ir daug uždirbti.
Mes jau turėjome pavyzdį, kai tauta buvo suskaldyta į „runkelius“ ir „elitą“. Į „šunaują“ ir „patriotus“. Į „pedofilus“ ir „kedofilus“ bei „violetinius“. Į „pederastus“, „tolerastus“ ir „tradicijų gerbėjus“.
Dabar atsirado užribio vertos „supermamytės“, „varguoliai“, „pavyduoliai“ ir „valstiečiai“. Iš jų reikalauja – augti. Dvasiškai, morališkai, intelektualiai. Reikalauja išmokti užsidirbti, pademonstruoti ekonominį išprusimą, gebėjimą gerai gyventi.
Blogai klijuoti etiketes ir priešinti visuomenę, tačiau nieko bloga ją auginti. Nestebina, kad tokie autoriai skaitomi, o jų pranešimai ir straipsniai komentuojami: žmogus iš prigimties yra smalsus, neretai jis nujaučia savo silpnumą, tam tikrų gebėjimų trūkumą, tik bijo tai prisipažinti. Jis nori perskaityti apie save ir taip tarsi patvirtinti (arba paneigti) sau nusistatytą „diagnozę“.
Nesutinkantys su autoriais arba atpažinę save, tačiau nenorintys to pripažinti, ginčijasi komentarų skyreliuose, tuo gausindami neigiamos informacijos paveiktųjų ir įelektrintųjų, konfrontuojančiųjų gretas. Fenomenalu, tačiau tie, kuriuos tokia informacija labiausiai neigiamai veikia, yra nuo jos labiausiai ir priklausomi.
Lengvatikystės fenomenas
Visais laikais buvo yra ir bus žmonių, kurie linkę tikėti viskuo kas sakoma. Ypač jei tai sako koks autoritetingas žmogus, nors ir sveiku protu nesuvokiamą dalyką Kritiškumo nebuvimas – skiriamasis lengvatikystės bruožas. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio. Esama ir kur kas svarbesnių šį fenomeną maitinančių šaltinių. Ryškiausi du.
Pirma, pasyvumas ir nenoras prisiimti atsakomybės. Mat kiekviena sava reakcija į skelbiamą tiesą reikalauja pastangų aktyvumo ją deklaruoti, ginti, o tuo pačiu prisiimti ir asmeninę atsakomybę. Taigi ir rizikuoti, o neretai dėl to ir nukentėti. Tad kur kas patogesnė pozicija priimti visa kas sakoma, į iššūkius nereaguojant ir.. tuo išsaugant asmeninio saugumo erdvę.
Antra, aukos vaidmens prisiėmimą. Auką visi užjaučia... Nenuostabu, kad žmogus visada ieško kitų užuojautos. Ir ne tik patyręs neteisybę iš aplinkos. Tačiau net tada, kai pagrindo tokiai užuojautai nėra. Vienintelis būdas tokiai užuojautai pelnyti – prisiimti aukos vaidmenį. O skriaudėjų visada galima atrasti. Ir atrandama. Aukos vaidmuo yra patogus dvejopa prasme. Viena vertus, – visada gali tikėtis užuojautos ir paramos. Kita – niekas perdaug nepriekaištaus ir dėl neveiklumo – intelektualinio, kultūrinio, ekonominio ir socialinio, kurie iš esmės palaiko ir maitina lengvatikystę.
Blogio industrija žlugdo valstybę
Blogio akcentavimas atima ateities pajautimą, norą dirbti ir kurti. Žmogus, kuris tiki, kad pasaulyje nieko gero negali įvykti, nenori ir net nebegali eikvoti jėgų kūrybai, darbui. Jis pajėgia susitelkti trumpam „maištui“ – surašyti piktą komentarą internete, pasiginčyti ar padiskutuoti bendraminčių forumuose, tačiau dažniausiai jis net nesugeba produktyviai dirbti, negeba ir atsirinkti tikrai esminių jam, jo paties vaikams, ateičiai, jo šaliai aktualių žinių bei veiklos barų, o murkdosi toli gražu ne pačių svarbiausių paskleistų žinių bei jų sukeliamų raibulių akivaruose.
Blogio industrijos egzistavimas kenkia valstybei, tokia ji neturi ateities, nes valstybė gyva tik tiek, kiek mes, tai yra jos žmonės, išgalime kurti, telkti pozityviems darbams, kurti darbo vietas, mokėti mokesčius. Kol žmonės murkdomi neigiamos informacijos jūroje, norinčių ir galinčių susikaupti pozityviai veiklai, bus dar mažiau. Sovietmečio veikėjai guosdavosi, kad bus geriau, kai išmirs buržuazinių nacionalistų liekanos, ir ateis nauja karta. Kartos keitėsi, bet geriau Sovietų Sąjungoje nepasidarė. Dabar įsivaizduojame, kad atėjęs į politiką ar visuomenės gyvenimą jaunas žmogus bus kažkuo geresnis.
Bet jis bus dar piktesnis! Kokia informacija jį supa, kokioje terpėje jis auga? Paskaito internetą, pažiūri televiziją ir pasiklauso piktų, pavargusių tėvų komentarų ir tiki: blogis tyko už kiekvieno kampo, jis nuolat laukia paslėptos grėsmės bet kokiame fakte. Nepasitikėjimas visa valstybės sistema, valstybės institucijomis, ne tik žiniasklaida yra didelis. Tokia valstybė, kuri neturi pasitikinčių piliečių, neturi ir ateities.
