Č. Iškauskas. Kodėl rusai nemėgsta lietuvių – ir atvirkščiai?

Kai straipsnių autorių kaltina, jog jis dažnai negatyviai vertina rusus, tai netiesa. Sąmoningai ar ne, bet tokie kaltintojai neskiria vidutinio Rusijos gyventojo charakteristikos nuo tų, kurie jam diktuoja ir primeta savo politiką – valdančiųjų sluoksnių, populiariai sakant, Kremliaus. O Kremlius – tai ne vien V. Putinas ar D. Medvedevas, o visa radikalioji Dūmos „šaika“, partiniai funkcionieriai, rusų nacionalistai, šiaip visokie marginalai, turintys savų interesų priešinti tautas, skleisti apie jas pikta ir taip save išaukštinti bei priminti apie savo egzistavimą.

Taigi, rusai ir Rusijos politikai – du skirtingi vertinimo objektai. Beje, lygiai tokia pat gradacija tinka ir Lietuvai ar kuriai nors kitai valstybei. Jose irgi yra savų marginalų, apsišaukėlių karalių ir politinių viešpačių. Nejaugi tai dar reikia aiškinti?

Ir šiame kontekste nuostabą kelia „Levada-centr“ apklausa, kurioje, kaip pranešė naujienų agentūra „Interfax“, pagal visuotinai priimtą metodiką dalyvavo keli tūkstančiai įvairių socialinių, visuomeninių grupių gyventojų iš 35 miestų ir gyvenviečių, 45 regionų. Vadinasi, šiaip ar taip ši apklausa turi atspindėti vidutinio ruso, o ne Rusijos elito nuostatas.

Kaip praneša „Interfax“, į prašymą išvardinti penkias labiausiai nedraugiškai ar net priešiškai Rusijos atžvilgiu nusiteikusias šalis, respondentai atsakė: JAV – 38 proc., Gruzija – 33 proc., Latvija – 21 proc., Lietuva – 17 proc. ir Estija – 16 proc.

Gi artimiausios Rusijos draugės ir sąjungininkės – Baltarusija (46 proc.), Kazachstanas (31 proc.), Kinija (20 proc.), Ukraina (16 proc.) ir Vokietija (14 proc.). Įdomu, kad Europos Sąjungą 61 proc. apklaustųjų vertino teigiamai, o tik 23 proc. – neigiamai. Sociologų paklausti, kaip respondentai apskritai vertina JAV, šių 51 proc. atsakė, kad teigiamai, o 38 proc. – neigiamai.

Kaipgi tas nedraugiškas nusiteikimas Rusijos atžvilgiu pamečiui kito? Iš „Levada-centr“ interneto svetainėje pateiktos lentelės matyti, kad, pavyzdžiui, Lietuva savo priešiškumo piką buvo pasiekusi 2005-2006 metais (po 42 proc.), gi šiemet jis pats mažiausias per pastaruosius 8 metus ir tolydžio krinta (žr. lentelę).

Kita vertus, lietuviai, rinkdamiesi savo pikčiausius priešus, atsikerta tuo pačiu. Tiesa, aptikau gana senus, dar 2006 m. atliktus tyrimus, paskelbtus DELFI tų metų lapkritį. Tuomet apklaustųjų nuomone labiausiai priešiškai Lietuvos atžvilgiu buvo nusiteikusios Rusija (61,5 proc.) ir Baltarusija ((50,2 proc.). Kitos nedraugiškos Lietuvai šalys gerokai nutolę nuo šių: Lenkiją tokioms priskyrė vos 7,4 proc. respondentų, Vokietiją – 6,8 proc., Prancūziją – 6,3 proc., Iraką – 6 proc., Izraelį – 5,9 proc., Estiją ir Iraną – po 4,9 proc., JAV – 4,6 proc. ir t.t. Kita vertus, kaip skelbė Pilietinės minties institutas, draugiškiausiomis šalimis lietuviai tuomet laikė Latviją, Lenkiją ir Estiją.
Bet prabėgo septyneri metai, ir pasaulyje bei regione daug kas pasikeitė. Vargu, ar taip šiandien
lietuviai surikiuotų draugiškiausias ir priešiškiausias šalis...

Kas paprastai lemia rusų ir lietuvių priešiškumą vieni kitiems? Kaip jau minėjau pradžioje, visos Rusijos tapatinimas su valdančiąja viršūnėle ir apskritai jos veiksmai istorijos bėgyje. Suprantama, vieniems J.Stalino represijos atrodė neišvengiamos, gi tūkstančiams kitų lietuvių – genocidas. Šiedu poliai ir sudaro pagrindinį istorinį valstybių sugyvenimo kriterijų.

Verdant aistroms dėl šių represijų, okupacijos ar dėl žalos atlyginimo už sovietinę okupaciją, pakanka menkiausio krislo, kad priešiškumo kibirkštis vėl sužėruotų. Rusijos ir Lietuvos santykius atšaldė Algirdo Paleckio akibrokštai. Dabar štai buvęs „Jedinstvo“ lyderis Valerijus Ivanovas, kurį galima priskirti prie Penktosios kolonos veikėjų, provokuojamai leptelėjo, esą nesuprantąs, kaip Lietuvoje galima negerbti J.Stalino...

Tai, atrodytų, smulkmenos, bet jos sudirgina labai jautrų tautų požiūrio į viena kitą nervą, ypač kai jos atsiranda sąmoningai, na, pavyzdžiui per pačias stalininių trėmimų metines. Savo indėlį į tai įdeda ir visokie lietuviški portalai, kaip, pavyzdžiui, svetainė pretenzingu pavadinimu Lietuviais.lt, kurioje rasime jos sudarytojo pamintijimus, kas gi klastoja Lietuvos ir Rusijos istoriją, kas neva piešia Rusiją juodžiausiomis spalvomis. Autorius šviesiais valstybių santykių epizodais vadina tai, kad neva Rytų slavai padėjo susikurti Lietuvos valstybei, o ši puolė užkariauti jų teritorijas; gudai dovanojo lietuviams jų pirmąjį raštą; Rusija išgelbėjo lietuvių tautą nuo sulenkinimo; gražino Lietuvai Vilnių ir Klaipėdą, o stojimui į SSRS Lietuvai alternatyvų nebuvo; žiaurios J.Stalino represijos buvo daugiau priverstinės, nes esą reikėjo užsitikrinti vakarinių sienų saugumą ir t.t.

Sudėjus visas tariamai „šviesias“ Rusijos ir Lietuvos santykių spalvas, išeitų, jog imperinė carinė ir sovietinė politika, prievarta ir lietuvių tautos naikinimas, ilgametė okupacija – tai nepaprastas ir neišvengiamas gėris, kurio nesupranta nei Vilnius, nei kitos Baltijos šalys. Kaip prieš penkerius metus savaitraščio „Veidas“ surengtos apklausos rezultatus komentavo apžvalgininkas Valentinas Mitė, eilinis rusas nedaug ką žino apie Lietuvą, tad jam lengvai įbrukamas gandas, esą trys Baltijos valstybės ruošiasi kariauti su branduoline Rusija arba tam tikslui suteikia savo teritoriją Vakarų imperialistams. Vadinasi, masto tas rusas, lietuviai, kurie pirmi pradėjo griauti SSRS ir tapo nepriklausomi, yra „blogiečiai“, o dar baisiau, kad tapo NATO ir ES nariais. Tokia politinė šizofrenija, kaip rašė autorius, labai atitinka Kremliaus vadovų ambicijas ir siekius. Taip atsiranda priešiškumo daigai.

Psichologinį klimatą tarp tautų, deja, neapsprendžia vien gerėjantis ekonominis bendradarbiavimas, kultūriniai ryšiai ar vadovų susitikimai. Lietuvos ambasadorius Maskvoje Renatas Norkus, neseniai duodamas interviu agentūrai „Interfax“, neslėpė, kad to priešiškumo tarp šalių dar yra daug ir įvairių formų. Koją kiša ir dar neišaiškinta sovietinės okupacijos samprata, bet istorinį santykių aspektą galima išspręsti, jeigu Rusijos pusė pagaliau nužengs nuo „vyresniojo brolio“ pjedestalo ir pripažins, kad okupacija ne tik buvo, bet buvo vykdoma ne vieno J.Stalino užgaidomis, o yra sovietinės represinės sistemos produktas.

Ar jos rudimentų liko iki šių dienų? Ko gero, taip. Priešiškumas šalinamas dialogu, bet, kaip 2008 m. rašė V.Mitė (ar kas nuo tol pasikeitė?), pas mus nesilanko joks Rusijos prezidentas, mūsų lyderių niekas nekviečia į Kremlių, o reti susitikimai vyksta probėgšmais ir nerezultatyviai. Tai yra, kiek nori renk apklausų, jie ir po 100 metų rodys, kad priešai ir draugai nesikeičia.