Tačiau pasigirsta siūlymų „skudurus sumetusius” vyrus ir moteris vadinti kohabitais. DELFI domėjosi, ką tai turi bendro su „Žiedų valdovu” ir kokiais žodžiais senovėje vadinti „be šliūbo” gyvenantys žmonės.
Kohabito pavadinimas viešoje erdvėje užfiksuotas vos keletą kartų. Tačiau, kaip teigė kalbininkai, iš sociologinio termino kilęs naujadaras prigis tik tuomet, jei jį pradės naudoti daug žmonių.
„Kol kas nepanašu, kad taip būtų, nes žodžio skambesys mums nėra įprastas”, – DELFI sakė leksikografė Vilija Sakalauskienė.
Tai patvirtino ir DELFI kalbinti žmonės, kuriems žodis „kohabitas” visų pirma kėlė asociacijas su „Žiedų valdovo” hobitais – rašytojo Džono Ronaldo Ruelio Tolkino sugalvota plaukuotakojų paderme, pirmąkart pasirodžiusia jo knygoje „Hobitai”.
„Jeigu kartu ne santuokoje gyvenantiems žmonėms įvardyti pasirodo nauji žodžiai, matyt, vartotojam reikia tikslesnio apibūdinimo”, – atkreipė dėmesį viena iš Bendrinės lietuvių kalbos žodyno sudarytojų dr. V.Sakalauskienė.
Širdies draugas – iš poezijos, kohabitas – iš fantastikos
„Sugyventinis – teisės srities terminas. Apibrėžta, jog tai nesantuokinis vyras ar žmona, vedantys bendrą ūkį”, – šiais metais internete pasirodysiantį žodyną citavo leksikografė V. Sakalauskienė.
Tačiau kasdieninėje kalboje, pristatydami savo antrąją pusę žmonės nesako, kad tai vyras ar žmona, su kuria vedamas bendras ūkis.
Mokslininkės nuomone, be santuokos kartu gyvenančius žmones labiau įprasta vadinti tiesiog draugais. Kad būtų tiksliau, pridedamas dar vienas žodelis, sakoma širdies draugas, gyvenimo draugas. DELFI kalbintų Valstybinės kalbos komisijos specialistų nuomone toks be antspaudo pase gyvenančių žmonių apibūdinimas - tai poezija.
O štai kohabitas mokslininkams primena fantastinius filmus. „Nežinau, ar šis žodis prigis, nes yra sudėtingas. Mes šio žodžio nesame įtraukę į žodyną, nes jis yra tarptautinis, siaurai vartojamas. Tačiau jei internete, spaudoje pamatysime, kad kohabitas plinta – jis atsiras ir žodyne”, – sakė dr. V. Sakalauskienė.
Ne santuokoje gyvenančios moterys vadintos puspatėm ir pusbobėm
Pasidomėjus, ar gali atgimti ankstesniais laikais ne santuokoje gyvenančiai moteriai pavadinti skirti žodžiai puspatė ir pusbobė, mokslininkė V. Sakalauskienė tuo abejojo.
„Didžiajame žodyne rašoma, jog puspatė yra senas žodis, keliose vietose užfiksuotas kaip tarmybė. Tačiau, jeigu puspatė atgims, tai tikriausiai ją grąžins ne vartotojai. Nebent pradėtų siūlyti kalbininkai”, – mano leksikografė.
Pusbobė vartota dar rečiau negu puspatė. Žodyne tėra viena šio žodžio fiksacija.
„Seni žodžiai atgimsta ar sugalvojami nauji tuomet, kai stiprėja poreikis kokiam nors reiškiniui įvardyti. Ir jeigu realija išnyksta, išnyksta ir žodis. Pavyzdžiui, veiksmažodis jungti turi ir pasenusią reikšmę – dėti jungą jaučiams. Dabar mes ne tik jaučiais, bet ir arkliukais nebelabai ariame, todėl šios žodžio reikšmės ir nebežinome”, – pateikė pavyzdį leksikografė.
Kohabitantais vadina nuomojančius vieną butą
Lietuvių kalbos instituto Bendrinės kalbos skyriaus vedėjai dr. Ritai Miliūnaitei dar neteko girdėti siūlymo sugyventinius vadinti kohabitais.
- Skamba komiškai. Man iškart kilo asociacija su sūnaus dievinamais rašytojo J. R. R. Tolkieno hobitais, kurie šiaip nieko bendra su sugyventiniais neturi.
Jei kalbėsime rimčiau, į Lietuvių kalbos instituto Naujažodžių duomenyną (http://naujazodziai.lki.lt) turiu įtraukusi skolintą daiktavardį, aptiktą lietuviškojoje interneto vartosenoje funkcionuojant ne vėliau kaip nuo šio amžiaus pradžios kohabitacija. Jo dar nėra mūsų tarptautinių žodžių žodynuose (plg. lot. co- ‘kartu, drauge’ + habitare ‘gyventi’).
Šį tarptautinį žodį vartoja daugiausia sociologai pavadinti gyvenimui kartu (t. y. sugyvenimui) ne santuokoje, nesusituokus.
Dėsninga, kad atsiradus reiškinio pavadinimui, reikia įvardyti ir veikėją, ir veiksmą. Tad turime pasiskolintus ir kohabitantą, ir kohabituoti, tik jie, kartotekos duomenimis, vartojami retai ir gana siaurose srityse, moksliniame stiliuje.
Tiesa, kohabitantas kitų kalbų pavyzdžiu kartais pavartojamas ir kalbant ne apie, liaudiškai tariant, gyvenimą susimetus, o paprasčiausiai apie kelis žmones, pavyzdžiui, nuomojančius vieną butą, t. y. tiesiog besidalijančius tuo pačiu būstu.
- Jūs pirmieji fiksuojate bendrinėje kalboje atsirandančius ar atgyjančius žodžius. Norėčiau paklausti, kokie sugyventinių pavadinimai dabar vartojami? Gal yra naujadarų?
- Sugyventinių pavadinimais specialiai nesidomėjau, o šiaip atsitiktinai iš naujesnių esu fiksavusi tik minėtą, bet kasdienei kalbai netinkamą kohabitantą.
Sugyventiniai, draugai, pora, partneriai – įvairių atspalvių turintys ir šiam reikalui turbūt dažniausiai vartojami žodžiai. Tik jie turi ir kitų reikšmių (pvz., sugyventiniu seniau dar būdavo vadinamas ir ne santuokoje gimęs, t. y. sugyventas vaikas, bet dabar ši reikšmė jau sunykusi), todėl vartojant gali atsirasti dviprasmybių.
- Ar pakaks drauge gyvenančio žmogaus pavadinimui daugiareikšmio draugo, draugės ar vis dėlto atsiras kitas žodis? Ne santuokoje gyvenančių žmonių daugėja, tad gal laikas atsirasti gražesniam žodžiui, nes sugyventinis turi neigiamo atspalvio. Kokia Jūsų nuomonė?
-Iš tiesų žodis sugyventinis turi neigiamą atspalvį, bet ne pats žodis čia kaltas, o iš tradicijos tebeinantis visuomenės požiūris į mūsų kalbamą reiškinį.
Keičiantis žmonių požiūriui, gal atsiras ir kitas žodis be to neigiamo atspalvio. Tik ne kalbininkų darbas tokius žodžius kurti, – galime, sekdami vartoseną, fiksuoti, kas atsiranda, ir įvertinti – tinkama lietuvių kalbai ar nelabai, arba, geriau pažindami žodynus, siūlyti atgaivinti ką nors jau vartota ir pamiršta.
Draugas ar draugė aiškiame kontekste gali sugyventinius atstoti. Nepamirškime ir paties draugo reikšmės transformacijų – sovietiniais laikais jis buvo vartojamas vietoj dabartinio pono, ypač oficialiuose kreipiniuose, bet dabar tokia vartosena jau nuėjusi į praeitį ir jaunesnius gali net stebinti.
- Anksčiau ne santuokoje gyvenančios moterys buvo vadinamos puspatėmis ir pusbobėmis. Kaip vadinti sugyventiniai vyrai taip ir neatradau. Kaip manote, gal verta būtų sugrąžinti bent tuos pavadinimus?
- Dalis daiktavardžių su dėmeniu pus- kaip tik turi menkinamąją reikšmę (plg., pusdaktaris) tad puspatės ar pusbobės gali tikti nebent humoreskoms, o ne neutraliajam stiliui.
Jeigu atsiras labai jau būtinas reikalas turėti dar vieną žodį, jis atsiras – kalboje tuščių vietų nebūna. Bet tikėkimės, kad kohabitai liks tik pokštas.
Kviečiame pasidalinti nuomone, koks būtų tinkamiausias naujadaras ne santuokoje kartu gyvenantiems žmonėms įvardyti el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Naujadaras“. Įdomiausios mintys ir pasiūlymai bus publikuoti DELFI Piliečio rubrikoje pirmadienį.
