Tiesa, specialistai pabrėžia, kad atostogos turi būti nei per ilgos, nei per trumpos. Darbinė rutina ir ilgesnio, ir trumpesnio atostogavimo poveikį dažniausiai „nukenksmina“ per maždaug tokį patį laiką. Todėl rekomenduojama atostogauti šiek tiek trumpiau, bet bent porą kartų per metus. Tik ne po savaitę, nes tokios atostogos baigiasi kaip tik tuomet, kai pajuntame, kad darbinė įtampa ima slūgti. Šitos tiesos tokios akivaizdžios, kad net daugelyje Vakarų šalių Konstitucijų garantuojama kiekvieno teisė į visavertį poilsį. O jeigu kitų kultūrų šalių pagrindiniuose įstatymuose tokių nuostatų nėra, tai dažnai jas atstoja religiniai kanonai.
Tačiau bet kur pasaulyje sutiksime savo šalies Konstitucijos negerbiančių ar tikėjimo tiesų nepaisančių žmonių, kurie arba kitiems trukdo pailsėti (kai kurie, ne visi iš eilės, darbdaviai), arba patys save skriaudžia atsisakydami atostogų (vadinamieji darboholikai ar kitokių problemų turintys individai). Pirmuoju atveju tokie žmonės gali būti nubausti pagal valstybėje galiojančius įstatymus arba pagrįstai tikėtis dievų rūstybės. Antruoju – bandyti save apgauti sakydami, jog tai – jų privatus reikalas.
Yra ir dar vienas, gerokai retesnis visuomenės intereso požiūriu nepriimtino elgesio atvejis, kylantis iš tinkamai juridiškai neapibrėžtos kai kurių (nedaugelio) valstybių pirmųjų asmenų ir tautos atstovų naudojimosi konstitucine teise į poilsį tvarkos. Kaip tik toks nesusipratimas gadina ir gerą Lietuvos teisinės sąrangos vaizdą.
Tereiktų poros pusdienių kvalifikuotų teisininkų darbo ir kelių Seimo kvorumų, kad šio nesusipratimo neliktų. Tuo tarpu dabar mūsų Seimo nariai teise į poilsį naudojasi nelabai teisėtai, o prezidentė Dalia Grybauskaitė, ignoruodama sveikos ir šiaip daugeliui suprantamos gyvensenos principus, lieka formaliai teisi.
Kaip teigia Prezidentūra, prezidentė D.Grybauskaitė šįmet, kaip ir ankstesniais metais, neatostogaus. Nurodoma, kad svarbiausia tokio sprendimo priežastis – atostogų nenumatantis Prezidento įstatymas.
Jeigu priežastis tik tokia, o atostogų prezidentė nusipelnė ir norėtų jomis pasinaudoti, tai kodėl tas nelemtas įstatymas iki šiol nepakeistas? O gal dabartinį sprendimą neatostogauti lemia visai kitos priežastys? Pvz., nepajudinamas įsitikinimas, kad ilgiau kaip dviem dienoms palikus svarbiausią šalies postą, tuos nematomo nuolatinio karo apkasus, Lietuva prapuls? Juk tokie sunkūs laikai dabar ir tiek piktavalių dykaduonių aplink!
Bet gali būti ir taip, kad mūsų prezidentė yra iš tų, kurie, kaip jau anksčiau čia minėta, dėl tam tikrų specifinių psichologinių problemų tiesiog negali atostogauti. O blogiausias variantas būtų tuomet, jeigu D.Grybauskaitė tokiu savo elgesiu paprasčiausiai siekia abejotino populiarumo.
Vargu ar daug kas iš mūsų norėtų dirbti įmonėje, kurios vadovas niekada neatostogauja. Dažnas palaipsniui imtų jaustis prieš savo darbdavį kaltas.
O Respublikos prezidentas, įmonės „Lietuva“ vadovas pačia plačiausiąja prasme – taip pat visų mūsų darbdavys.
***
1943 m. sausio 24 d. po oficialaus susitikimo Kasablankoje su prezidentu Rooseveltu, premjeras Churchillis pastarąjį pakvietė trumpų atostogų į Marakešą. Rooseveltas suabejojo, ar karo metas tinkamas atostogauti kariaujančių valstybių vadovams. Churchilis tokią abejonę pavadino nesąmone, nes esą tiesiog būtina pamatyti reto grožio Marakešo saulėlydžius. Rooseveltas jau kitą vakarą turėjo pripažinti Churchillį sakius tiesą. O šis likusį atostogų laiką paskyrė tapymui aliejumi ant drobės. Ėjo ketvirti žūtbūtinio karo metai.
